Aš – Brinė. Kiek save pamenu, visada laukiau, kada galėsiu apsilankyti kasmetiniame Turguje kentiečių valdose. Tai šie žmonės prieš šimtmetį ir ištrėmė mūsiškius, alahiečius, gyventi užjūriuose. Dabar neva daro mums paslaugą – leidžia apsipirkti. Bet jie gyvena ant žemės. O aš iki šiol dar nebuvau kojos iškėlusi į sausumą. Ką ten, nebuvau žemės nė akyse regėjusi.

Ir štai toji diena – po ilgos kelionės laivu susigrūdus kaip silkėms, pagaliau išvydau pakrantę ir prieplaukoje zujančius žmones. Turėjome tik apsižvalgyti. Niekas nė nepagalvojo, kad ši išvyka baigsis šimtmetį trukusios taikos sutarties sulaužymu.

O dar tas priešo kareivis. Jo kiaurai veriantis žvilgsnis… Kodėl jis mane persekiojo?

Po to incidento būgštavau grįžti namo: dabar mūsų tautos laukia miglota ateitis, mums gresia badas, neabejotinai – ir karas. Esu tikra tik dėl vieno – su bičiuliais laikysimės išvien, kad ir kas nutiktų.

Bet tada pasirodė jis. Atvyko manęs – pašiūrėje gyvenančios našlaitės, kurios dauguma alahiečių nepriima kaip savos.

Atvykėlis viską apvertė aukštyn kojom. Nebežinau, kuo galiu kliautis. Jis pasakoja apie pasaulį, kurio nepažįstu, ir tvirtina, kad aš – to pasaulio dalis. Atrodo, pamažu einu iš proto. Pradedu abejoti ne tik tuo, kuo iki šiol gyvenau, bet ir pačia savimi.