Daugelį metų sapnuodavau vyrą liepsnojančiomis žaliomis akimis ir žiauria šypsena.

Tą dieną, kai jį sutikau, kietaširdis samdinys mane paliko mirčiai.

Dievai iš žmonių kūdikių paima menkus jų kerus, o mainais saugo mūsų sienas nuo žiaurių, negailestingų elfų.

Žmonės, kuriems pavyksta išlaikyti savo galią, vadinami suteptaisiais. Ir sudeginami gyvi.

Paaiškėjus, jog tebeturiu uždraustus kerus, esu priversta palikti savo mažą kaimelį ir mylimą gyvenimą.

Kad išgyvenčiau, sudarau beviltišką sandėrį su samdiniu, mane apleidusiu, kai buvau bejėgė.

Mūsų sandėris paprastas: aš jam ir jo paslaptingiems draugams padėsiu slapta prasmukti į miestą. O jis man padės išmokti valdyti tą keistą, tamsią galią, kurią visada slėpiau. Galią, galbūt tapsiančią mano išlikimo raktu.

Tačiau žiaurusis samdinys turi savų paslapčių. Tokių, kurios kelia grėsmę visų mano artimųjų saugumui. Paslapčių, galinčių sugriauti šią karalystę, o gal net visą pasaulį.