Edgaras Vilsonas pažvelgia galvijui į akis, ima jį glostyti. Ant kaktos nubrėžia kryžiaus ženklą ir staigiu, tiksliu kūjo mostu apsvaigina. Tai daro diena iš dienos. Jis tiki, kad karves nuraminti svarbu, ypač dabar, kai jos tokios neramios.

Pastaruoju metu jos nustojo ganytis pasisukusios į šiaurę – Vilsonas žino, jog tai blogas ženklas. Po kurio laiko dalis galvijų dingsta kaip į vandenį. Skerdyklos savininkas išvykęs, tad grupelė darbininkų – romusis apsvaigintojas, bet ką ardyti gyvenime mėgstantis ketvirčiuotojas ir lengvai kvaištelėjęs skerdyklos prižiūrėtojas, – nusprendžia mįsles aiškintis patys. Tai, kas iš pažiūros atrodė kaip vagystė, pasirodo besą kažkas daug tamsiau ir mįslingiau.