Silūras – mitinė geologinė era, kurioje galioja saviti laiko dėsniai; vienintelė, kurios neįveikė visa apimantis pelėsis. Saugesnė užuovėja, ar bent jos provaizdis.

Pagrindinis alegorinio romano veikėjas Teris bando įveikti tikrovės ir netikrumo, o kartu realybės ir nerealybės ribą. Nors ši istorija pasižymi distopijos bruožais, joje nekalbama apie ateitį. Ateities kaip laiko sąvokos nėra, ji egzistuoja kaip konkreti vieta, į kurią patekti nesunku – tereikia galva pramušti sienos betoną. Uždaros laiko kilpos primena šiandieninius socialinių tinklų burbulus.

Fantastinių elementų nestokojančiame pasakojime, skirtame jaunimui ir suaugusiesiems, ironija išmoningai pinasi su liūdesiu, metaforos – su vulgarybėmis, ir niekur neišnyksta tikrovės, kurioje mes visi esame vienas kitam reikalingi kaip žmogiškos būtybės, nuojauta ir ilgesys.