Vokiečių istorikas dr. Klausas Richteris knygoje aprašo sudėtingą geopolitinę XX a. pradžios padėtį, kai Pirmojo pasaulinio karo ir pokario sąlygomis, žlungant imperijoms ir keičiantis galios pusiausvyrai, atsirado galimybė kurtis naujoms valstybėms, tarp jų – ir Lietuvai. Pirmasis pasaulinis karas iš esmės pakeitė Europos politines sienas, ir ši transformacija niekur nebuvo tokia didelė kaip Vidurio Rytų Europoje. Naujos sienos supriešino šimtmečius gyvavusius komercinių, kultūrinių ir socialinių mainų tinklus.

Naujosios valstybės turėjo itin sudėtingą uždavinį: sukurti tvirtas valstybines struktūras tarptautinėje santvarkoje, kurioje jos buvo laikomos geriausiu atveju silpnais, o blogiausiu – tik laikinais dariniais, kurie anksčiau ar vėliau vėl bus integruoti į didesnių kaimynų teritoriją.

Remdamasis Lenkijos ir Baltijos šalių pavyzdžiu, autorius atskleidžia tarpukario Vidurio Rytų Europos valstybių, jų politikos, ekonominės raidos ir konfliktų ištakas iki Pirmojo pasaulinio karo, parodo, kaip šios valstybės išmoko pasinaudoti imperijų teritorinio susiskaldymo sukelta dinamika ir taip visiems laikams pakeitė mūsų supratimą apie šiuolaikinių valstybių galimybes.