„Iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie septyniolikmetę merginą, įsimylėjusią vaikiną iš to paties daugiabučių kiemo. O iš tikrųjų – apie tai, ką reiškia augti, kai nemoki pasakyti, ką jauti, kai „Purvini šokiai“ ir kiti filmai netikėtai padeda suprasti, kas yra meilė, kūnas ir tu pati. Su humoru ir melancholija, kitaip nelabai ir moku, pasakoju, kaip ištrūkę iš sovietinio raugo norėjome greičiau pasiekti savo svajones ir būti mylimi. Bet nežinojome, kaip išsilaisvinti iš mus persekiojančio senovinio balandėlių kvapo, kaip išsakyti jausmus ir atrasti savo kelią. Norėčiau būti ta Editos draugė, kuri ją apkabina ir sako: „Gluše tu, gluše“.
Ir dar – norėjau parašyti istoriją apie tikro gyvenimo alkį. Šitas jausmas nedingsta iki šiol.“
Rimantas Kmita