Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rubrikos „Mes“ svečias – pedagogas, istorikas, rašytojas, daugiau kaip 25 knygų autorius Juozas BRAZAUSKAS. Laukiamas svečias ir bibliotekoje – mat būtent čia vyksta jo knygų sutiktuvės. Svarbu ir tai, kad autorius kaskart naujausių leidinių bibliotekai dovanoja, taip vis papildydamas jos fondus.
Kaip prisistatytumėte pats?
Esu gimęs Kėdainiuose. Čia 1971 m. baigiau 1-ąją vidurinę mokyklą, įstojau studijuoti istorijos senajame Vilniaus universitete. Taigi esu profesionalus istorikas, bet kone 40 metų dirbau pedagoginį darbą. Šį užbaigiau 2015 m. rudenį Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje. Dabar jau dešimt metų esu šalia mokyklos. Gimnazijoje jau mokosi du mūsų su žmona Birute anūkai. Kol mokytojavau, negalėjau atsiduoti kitam darbui. Tik rengdamas istorijos vadovėlius vidurinėms mokykloms galėjau imtis kūrybinio darbo. 1990 m. pasirodė pirma mano parengta Lietuvos istorijos mokymo priemonė šalies mokykloms. Už tai 1993 m. gavau mokytojo eksperto kvalifikacinę kategoriją. Dar po 5 metų buvau pripažintas nusipelniusiu panevėžiečių mokslo srityje. 2013 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo įsteigtu G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai”, Panevėžio miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už kultūros paveldo, kraštotyros sklaidą (2018), esu Knygnešio Martyno Survilos premijos laureatas (2019).
Regis, pastaruoju metu kasmet parašote po knygą. Ar skaičiuojate, kiek iš viso esate parašęs?
Jei atvirai, nebeskaičiuoju. Gerų, vertingų leidinių, manau, esu parengęs ir išleidęs daugiau kaip 25. Pradėjęs nuo vadovėlių, dabar rašau biografines, istorines apybraižas apie lietuvių kultūros veikėjus. 2024 m. išleidau net dvi: Klaipėdos leidykloje „Eglė” – apie vieną žymiausių filosofų Imanuelį Kantą „Turėk drąsos naudotis savo protu“, „Svetimoje padangėje” – apie Lietuvos gyventojų skausmingą pasitraukimą, sunkų gyvenimą Vokietijoje 1944–1951 m. Pastarąją išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniuje. Tad tapau savotišku biografu. Kai kas mane vadina net rašytoju, bet juo tapti gali tik įstojęs į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Kaip atsiranda temos, ar turite jų į priekį?
Toli žvelgti jau negaliu. Kol mato akys ir veda protas, esu kūrybingas. Turiu sumanymą iki savo 75-mečio (2027 m.) išleisti porą apybraižų. Dabar asmeninėje „Facebook“ paskyroje anonsuoju knygą apie Mindaugą Tomonį (1940–1975) – tragiškai žuvusį jauną mokslininką, eseistą, poetą, filosofą, rezistentą. Sąlyginis pavadinimas „Baltas paukštis“. Ar knyga išvys dienos šviesą? Iki šiol skaudus klausimas. 2027 m. norėčiau išleisti biografinę apybraižą „Dviejų širdžių prietelystė“ apie pedagogę, rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą ir jos gyvenimo kelyje sutiktus vyrus. Būtent 2027-aisiais sukaks 150 metų nuo kūrėjos dvasingo ir tauraus gyvenimo pradžios.
Kas jums labiau patinka – rašyti ar susitikti su visuomene ir pristatyti? Ar žmonėms įdomi istorija? Ką pavadintumėte gerai pavykusiu susitikimu?
Lengviau parašyti, nes tai priklauso nuo manęs ir leidyklų redaktorių. Susitikti su visuomene nesudėtinga. Tik dabar dažnai jaučiu, kad žmonės… nėra skaitę mano knygų. Tuomet ir diskutuoti nelengva.
Formuoti žmonių istorinę sąmonę sudėtinga – jaunajai kartai skaityti tiesiog nuobodu. Lengviau žiūrėti ir klausyti. Bet man dar nerūpi, ar kam nors reikia mano knygų ir istorijų. Kūryba – mano saviraiška.
Skausmingiausia, kada leidėjai pasiūlo išleisti savo knygą už asmeninius ir draugų paaukotus finansus. Tačiau tokia realybė. Poetas Justinas Marcinkevičius rašė: „Ko mes ieškome istorijoje? Patvirtinimo, kad esam. Pabrėžiu: e s a m, o ne b u v o m. Istorija reikalinga d a b a r, o ne v a k a r. Kol savo istoriją žinai, tol esi“. Šie žodžiai įrašyti mano pirmoje mokomojoje knygoje „Lietuvos istorija IX klasei“, išleistoje dar 1990 m. Lieku jiems ištikimas ir toliau.
O pavykę susitikimai… G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje buvo gera diskutuoti su filosofu mokslų daktaru Mariumi Markucku ir kunigu, teologijos daktaru Gediminu Jankūnu apie 2024 m. išleistą I. Kanto biografinę apybraižą. Keliu klausimą: ar jis mums reikalingas? Jau vien už raginimą turėti drąsos naudotis savo protu? Kokį pažinimą atneš 2025-ieji?
Koks artimiausias susitikimas bibliotekoje, ką pristatysite skaitytojams?
Rugsėjo 18-ąją Kaune, Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, sutinkama mano ir leidyklos „Homo liber“ parengta istorinė-biografinė apybraiža „Prancūzijos pavilioti”. Tai knyga apie tautiečius menininkus ir kultūros veikėjus, gyvenusius ir kūrusius Lietuvoje tarpukario nepriklausomybės ir ypač pokario metais Prancūzijoje. Ypatingas dėmesys – menininkams, kurie glaudėsi Viduržemio jūros pakrantėje, Antano Ir Janinos Liutkų pastogėje. Sutiktuvėse dalyvaus iš Prancūzijos atvyksiantis A. Liutkaus sūnus Perkūnas Jonas.
Rugsėjo 25 d. 17.15 val. šią apybraižą pristatysime G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Nuotoliu žada dalyvauti Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Prancūzijoje – panevėžietis Arnoldas Pranckevičius.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
Gintaro Lukoševičiaus nuotrauka
