Tūkstančių kilometrų atstumu nuo namų, tamsioje gatvėje stovi moteris. Slapčia ji stebi dvi mergaites gerai apšviestuose namų languose. Tai – jos vienintelės dukros Lėjos palikuonės. Anūkės, kurių ji nepažįsta.

Šio pasakojimo centre nedidelė šeima: motina, dukra, tėvas. Ir vidinė motinos, Joelos, kelionė bandant suvokti, kaip santykiai, kurie prasidėjo nuo palaimingos ir tyros meilės savo dukrai, atsidūrė bedugnėje. Keliaudama po savo atsiminimus, Joela permąsto šeimos praeitį ir užspaustus jausmus. Atkuria nesuskaičiuojamas motiniško ir tėviško rūpesčio savo vaiku išraiškas, dažnai tokias kasdieniškas ir malonias, kad net užliūliuojančias savo nereikšmingumu. Ir taip priverčiančias užmiršti, kas po visu tuo išties slypi.

Preciziškai tiksliai, tarsi skalpeliu, šiame romane atveriamos iš pirmo žvilgsnio menkos kasdienio šeimos gyvenimo apgaulės ir klaidos. Jos nepastebimai trina plonytę raudoną liniją tarp sąmoningo siekio savo vaiką apsaugoti ir nevalingo noro jo likimą valdyti. Ir keliamas svarbus klausimas: ar liniją peržengus galima rasti kelią atgal?