Alternatyvioje 1893-iųjų Amerikos versijoje Niujorkas yra dalis Laisvųjų Valstijų, kuriose žmonės gali gyventi nevaržomai ir mylėti, ką nori (ar bent iš pažiūros taip atrodo). Trapus kilmingos šeimos paveldėtojas atsisako sužadėtuvių su jo socialiniam sluoksniui tinkamu kandidatu ir pasiduoda neturtingo muzikos mokytojo apžavams. 1993-iųjų Manhatane, prislėgtame AIDS epidemijos, jaunas havajietis gyvena su daug vyresniu ir turtingesniu AIDS aktyvistu, slėpdamas savo sudėtingą vaikystę ir tėvo likimą. O 2093-iaisiais, pasaulyje, kurį kamuoja epidemiologinės katastrofos ir valdo totalitarinis režimas, įtakingo mokslininko anūkė jo ilgėdamasi bando gyventi toliau ir išsiaiškinti, kur nuolat pradingsta jos vyras.

Šias tris romano „Į rojų“ dalis į darnią ribuliuojančią simfoniją sujungia pasikartojantys ir vieni kitus papildantys motyvai: namas Vašingtono aikštėje Grinvičo rajone; ligos ir siaubingos jų gydymo pasekmės; turtas ir skurdas; silpnieji ir stiprieji; rasė; šeimos ir tautiškumo samprata; pavojingas galingųjų ir revoliucionierių įtikėjimas savo teisumu; troškimas rasti savo vietą žemiškajame rojuje ir lėtas suvokimas, kad tokio rojaus nėra. Romano veikėjus ir jame kuriamas tris Amerikas vienija susitaikymas su tuo, kas mus daro žmonėmis. Baimė. Meilė. Gėda. Stoka. Vienatvė.