Rugsėjo 3 dieną paminėtos režisieriaus Juozo Miltinio 119-osios gimimo metinės ir kultūros paveldo vietos, Juozo Miltinio memorialinio buto, įkūrimo 30-metis. Režisieriaus namų durys mums visiems buvo atvertos 1996 m. rugsėjo 3 d. Nuo tada Miltinio namai – traukos ir susibūrimo vieta ieškantiems sąsajų su miestu ir legendiniu režisieriumi.
Čia yra apsilankę daug įvairių žmonių, iš įvairių pasaulio vietų. Daugelis apsilankiusiųjų savo santykį, emocinę patirtį surašė į atsiliepimų knygą. Iš šių įrašų ir parengta paroda „Įrašas. Nuo įsikūrimo iki šiandien“.
Reikšmingas sukaktis paminėti Juozo Miltinio memorialiniame bute susirinko gausus būrys Panevėžio kultūros ir meno bendruomenės ir, kaip režisieriaus laikais, svečiai iš Kauno. Šiltus ir prasmingus sveikinimo žodžius tarė Panevėžio miesto merė Loreta Masiliūnienė, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė.
Pradžią šiai memorialinei vietai atsirasti davė Juozo Miltinio asmeninė biblioteka, kurią jis testamentu paliko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Todėl renginio svečiams parodytas dokumentinis filmas „Juozas Miltinis. Knygos gravitacija“.
Filmo režisierius Albinas Kėleris prisiminė filmo kūrimo aplinkybes ir pasirinktą formatą – įamžinti aktorius, J. Miltinio mokinius. Ir šiandien šis sumanymas pasitvirtino, keleto jų jau nėra. Filmas atskleidė ir knygos svarbą Juozui Miltiniui, ir, kaip patvirtino Albinas Kėleris, „svarbiausius jo gyvenimo mokytojus – pirmąjį mokytoją Praną Brazdžių, kurį visada lankydavo, kol buvo gyvas, ir Jėzuitą tėvą Kipą“.
Aktorė Asta Preidytė mintimis nusikėlė į Juozo Miltinio laikų teatrą ir pastebėjo: „Kaip tolsta šiandien buvęs Miltinio teatras. Teatrui reikia geros medžiagos, ją visada turėjo Miltinis… Kaip gera šiandien vaikščioti J. Miltinio keliais ir dar yra laiptai, vedantys link jo palikimo. Aš dar einu jo pėdomis“.
J. Miltiniui ne kartą padėjęs pergabenti biblioteką aktorius Rudolfas Jansonas prisiminė išvykas kartu su J. Miltiniu į Ispaniją, apie gimusią fotografiją Sevilijos aikštėje, minėjo, kad su Miltiniu buvo nepaprastai įdomu keliauti. Jo pasakojimai buvo lyg antro gido.
Aktoriui Petrui Kežiui neišdildomą įspūdį paliko „aktorių vorelės, gabenusios režisieriaus knygas iš vieno buto į kitą“, nutikusios juokingos istorijos repeticijų metu, nepaisant tvyrojusios įtampos.
Poetė Elvyra Pažemeckaitė papasakojo apie savo ilgai trukusį darbą J. Miltinio bibliotekoje surašant jo knygas, įžvelgė ne tik režisieriaus konfliktiškumą, bet ir žmogišką jautrumą bei jo skaudžią vienatvę likus be teatro.
Ilgametę bičiulystę su Miltiniu palaikė kauniečių menininkų – architekto Algimanto Mikėno ir skulptoriaus Juozo Šlivinsko – šeimos. Muziejininkė Birutė Šlivinskienė prisiminė jų apslankymus Juozinių proga bei per gimtadienius, iš anksto suderintus su Vaclovu Blėdžiu, išsitarė ir apie savo drąsą veltis į rizikingą diskusiją su režisieriumi.
Nors jau 32 metai kaip režisierius Juozas Miltinis išėjęs anapus, jo palikimas – asmeninė biblioteka, meno kūrinių kolekcija, repeticijų įrašai – prie pastarųjų teksto surinkimo ir korektūros darbų prisidėjo dienraštis „Panevėžio balsas“ ir jo tuometinis redaktorius Arnas Simėnas – liudija apie gilų šios asmenybės įspaudą Panevėžio kultūros istorijoje.
Parodą lankykite iki spalio 3 d.
