Naujoje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rubrikoje – tai, ką prisimena ir kuo nori pasidalinti senjorų klubo lankytojai.
Šįsyk – klubo koordinatorės Rūtos JUZĖNIENĖS pasakojimas.
*****
Sovietiniais metais pavasaris ir ruduo buvo jaunuolių šaukimo į sovietinę armiją laikas. Mano brolis irgi gavo šaukimą. Neturėdamas pasirinkimo teisės, pradėjo ruoštis tarnybai. Tėvų paprašė surengti išleistuves – vaišes jo ateisiantiems išlydėti draugams, giminėms ir artimiesiems. Taip įvyko tikras giminės ir draugų balius.
Brolis buvo užsiauginęs ilgus, pečius dengiančius plaukus, tad pirmiausia vienos viešnios paprašė nukirpti čia pat, namie, kad šio malonumo nepaliktų pareigūnams, nukirpdavusiems tiesiog plikai.
Gyvenome Panevėžyje, netoli Skaistakalnio parko, o būsimų kareivių išvykimo vieta tada buvo aikštelė prie sporto rūmų. Kadangi draugų susirinko tikrai daug, brolį visą kelią iki tos aikštelės nešė ant rankų, vis pasikeisdami. Pakeliui prisidėjo kita kompanija, taip pat nešusi savo būsimą kareivį. Keli draugai grojo gitaromis, visi dainavome jaunatviškas dainas – atrodė, kad tai šventė.
Tačiau prie sporto rūmų pasitiko kitoks vaizdas – minia jaunimo, artimųjų, muzika ir keliolika autobusų, pasiruošusių išvežti vaikinus. Nors dainos ir juokas tebeskambėjo, kiekvienoje kompanijoje buvo ašaras braukiančių merginų ir motinų, kurios su nerimu, sunkiai tvardydamos jausmus, išleido sūnus į nežinią.
Praėjus kelioms dienoms po išleistuvių, brolis netikėtai grįžo namo, nes kažkodėl jo neįtraukė nė į vieną „etapą“, todėl iki rudens buvo parsiųstas atgal. Tada apsidžiaugėme, bet vasarai prabėgus tėvams vėl teko ruošti išleistuves. Šįsyk draugų buvo gerokai mažiau – daugelis patys jau buvo išvykę tarnauti.
Per antras išleistuves visi juokavo – gal brolis ir vėl grįš kaip „nereikalingas“ armijai. Juokai virto tikrove – po kelių dienų jis vėl buvo namie. Iki pavasario.
Vis dėlto atsirado nerimo prieskonis. Sunku planuoti gyvenimą vos pusmetį į priekį – kas priims mokytis ar dirbti, kai bet kada gali būti pašauktas?
Trečios išleistuvės buvo kukliausios. Po jų brolis namo grįžo tik po dvejų metų, atitarnavęs Baltarusijoje. Apie tai, ką ten patyrė, pasakojo mažai, tarsi norėdamas tuos metus išbraukti iš gyvenimo. Mes suprasdami neklausinėjome ir stengėmės tiesiog palikti praeityje.
Šiandien apie tą laiką primena tik kelios nuotraukos – lyg liudijimas laiko, kai tokia tarnyba buvo privaloma kiekvienam jaunam vyrukui.
