„40 metų atgal maskolių valdžia uždraudė mums spauzdinti lietuviškas knygas lotyniškomis litaromis ir užsimanė brukte įbrukti maskoliškąsiais. Tokiu budu ji tikėjosi greičiau galėsianti paversti mus į tikrus caro, jo valdžios ir visų musų skriaudėjų garbintojais. Bet lietuviai nepriėmė tų maskoliškųjų literų; vieni nujautė, kiti aiškiai suprato, kame čia valdžios noras, ir pradėjosavo knygas spauzdinti laisvesnėj Prusų Lietuvoj“ (iš 1904 metų gegužės 7 dienos atsišaukimo „Spauda leista“). Spaudos draudimo metai ne tik užgniaužė žodį, bet ir išmokė jį saugoti – su išmone, su užsidegimu ir tylia, bet labai atkaklia drąsa, subrandino stuburą. Knygnešiai nešė ne tik leidinius, jie nešė galimybę mums šiandien laisvai svarstyti: skaityti ar neskaityti, rinktis ar atmesti, mylėti vieną autorių ir visai nesusižavėti kitu.
Ir štai dabar – turime šventę. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Švenčiame taip, kaip mokame šiandien: diskutuodami, ką verta atsiversti, kas jau „perlenkta“, o kas dar laukia savo skaitytojo. Bet, jei jau atvirai, šalia šventinių pokalbių vis dažniau tyliai įsipina ir kitas klausimas – kaip sugrąžinti knygą į jaunimo kasdienybę? Taptų viena populiariausių laisvalaikio leidimo būdų. Apie tai dar kalbėsime. O kol kas – įspūdžiai iš gegužės 7-ą vykusio susitikimo Dusetose, K. Būgos bibliotekoje. Atvyko žmogus, kuris ne šiaip skaito, o, panašu, šiek tiek tuo serga (gerąja prasme, žinoma). Kai žodis tapo laisvas, o knygų pasirinkimas toks platus, gali padėti tik profesionalai. Knygų apžvalgininkas Audrius Ožalas kalbėjo taip, kad norėjosi ne tik klausytis, bet ir iš karto po renginio ieškoti artimiausios knygos. Juk galime rinktis viską: nuo kriminalinių trilerių iki siaubo romanų, nuo biografijų iki lengvų meilės istorijų ar poezijos rinkinių. Ir svarbiausia – galime rinktis laisvai. Net išdidžiai pareikšti: „ši knyga – ne man“ arba „šito autoriaus šįkart nenoriu“. Štai tokioje prabangoje mes gyvename išeidama po renginio namo tariau knygnešiui Jurgiui Bieliniui, kuris stebi viską iš dokumentų parodos skirtos knygnešiams. O šįryt, atėjusi į darbą, mintyse pasisveikinau su Jurgis Bielinis. Ir padėkojau, už šiandienos laisvę rinktis, skaityti, rašyti.
Spausdintas žodis dabar nėra vien popierinės knygos – pabrėžia 15 min vyr. redaktoriaus pavaduotojas, knygų apžvalgininkas A. Ožalas. Reikėtų kalbėti ir apie elektronines, audioknygas, kurios sudaro tikrai nemažą rinkos dalį. Apžvalgininkas sako negalintis audio formatu klausytis grožinės literatūros, tačiau dalykinė – puikiai tinka. Visų skaitymo įpročiai labai skirtingi. „Knygos duoda tiesiog pamatinį supratimą apie šį pasaulį, empatiją, supratimą apie kitokį pasaulį, leidžia su juo susipažinti. Negrožinės knygos – giluminis suvokimas, kas vyksta“, – sako Audrius Ožalas.
Skaitymas yra ir apie gebėjimą susitelkti, koncentruoti dėmesį, tačiau tai kinta. Apžvalgininkas pasakojo apie Čekijoje atliktą tyrimą, kurio esmė buvo išsiaiškinti kiek laiko skaitydamas žmogus išlaiko dėmesį knygai. Tyrimas parodė, kad vidutiniškai kas 15 minučių žmogus griebiasi tikrinti socialinius tinklus ir pan. Knygos skaitymas anksčiau būdavo giluminis, panardinantis į kūrinį ir sunkiai pertraukiamas, tačiau dabar panašu, kad šie įpročiai keičiasi.
Apžvalgininkas dalijosi savo skaitymo „disciplina“ ir pasakojo, kad kelionės į Dusetas metu skaitė David Foster Wallace knygą „Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais“. Sako knyga kiek per ciniška tokiai kelionei, tačiau tikrai puiki. Prisiminęs knygų apžvalgininko darbo pradžią, pašnekovas sakė, kad prieš kone du dešimtmečius buvo leidžiama daugiau rimtosios literatūros. Dabartiniai leidyklų leidžiamų knygų tiražų kritimas riboja galimybes, orientuojamasi į populiariąją literatūrą. Pirmoji apžvelgta knyga – Tony Judto „Pokaris“. Audrius Ožalas sako, kad tai monumentalus veikalas. Rekomenduojamas tiems, kurie nori suprasti, kaip po Antrojo pasaulinio karo vystėsi Europa – ne tik politinė sistema, bet ir kultūra bei menas.
Apžvalgininkas pastebi, kad dabar atsirado daug žanrinės literatūros, kurios anksčiau beveik nebuvo, taip pat daugėja nišinių leidyklų, leidžiančių mažiau žinomus, tačiau puikius autorius. A. Ožalas pabrėžia, kad jis nėra literatūros kritikas ir jo skonis nebūtinai sutampa su kitų. Tačiau apžvalgininko nuomone pasitiki daugybė skaitančių ir literatūrą vertinančių žmonių.
Bibliotekos svečias nepašykštėjo rekomendacijų. Detektyvų mėgėjams jis pataria atrasti Richard Osman knygas – autorius rašo su geru humoro jausmu, kuria netradicinius personažus. Jo Nesbø – vienas populiariausių autorių, nors paskutinis rašytojo kūrinys apžvalgininkui nepaliko įspūdžio. Audriaus nuomone, kriminaliniai romanai dabar išgyvena pakilimą.
Lietuviškų knygų tematikoje A. Ožalas kaip populiariausią temą išskiria sovietmečio „gariūnmečio“ (R. Kmita ir kt.) temą. Knygų apžvalgininko nuomone pakankamas atstumas nuo to laikotarpio leidžia jį reflektuoti, rasti santykį ir vertinimą. Magiškasis realizmas – nauja madinga kryptis (I. Dumbrytė, K. Zylė), populiarios ir biografijos, ypač kunigų.
Kokybiškos literatūros yra daug, ir negalima sakyti, kad kažko trūksta, nebent „romantasy“ – žanro, kuriame romantinė linija tokia pat svarbi kaip ir fantastinis pasaulis. Jis jau labai populiarus pasaulyje, o į Lietuvą tik ateina.
Paklaustas, kas formuoja skaitytojų literatūrinį skonį, Audrius Ožalas teigia, kad tai lemia laikmetis ir tuo metu aktualūs žanrai. Rimtosios literatūros mėgėjai nuomonei formuoti, tiksliau atsirinkti kokybiškas knygas renkasi kultūrinę spaudą, skaito recenzijas, populiariosios literatūros mylėtojai dažniausiai pasitiki socialinių medijų pateikiama informacija. Vis dėlto populiariausias sklaidos būdas išlieka „iš lūpų į lūpas“.
Audrius Ožalas sako, kad knygos vertę apibrėžti sunku. Pavyzdžiui, kriminaliniame romane geras humoras gali kompensuoti siužeto trūkumus. Kartais gera knyga yra ta, kuri palieka peno apmąstymams, kartais – ta, kuri pasižymi puikia forma, sklandžia kalba. Svarbus ir skaitančiojo gyvenimo etapas. Pakartotinai skaitoma knyga dažnai nebepalieka tokio įspūdžio, kartais net nustebina kad galėjo palikti įspūdį. Kiekvieno save gerbiančio žmogaus bibliotekoje turėtų būti knygos, kurias jis skaito ir vertina. Laikyti lentynoje Proustą nėra prasmės, jei jo nesiruošiama skaityti. Svarbu atsakyti ir į klausimą – ar skaityčiau šią knygą antrą kartą? Tai taip pat nusako jos vertę. Paklaustas, ką skaityti, kai nežinai, A. Ožalas pripažino, kad universalią rekomendaciją pateikti sunku – kas tinka visiems, dažnai netinka niekam. Vis dėlto jis išskyrė Fredrik Backman – jo knygos nėra banalios, jose dera lengvas humoras ir rimtos temos. Elizabeth Strout – rašo paprastai, bet kuria įdomius personažus. Donna Tartt – meistriškai ir įtaigiai pasakoja, įpindama detektyvinių elementų.
Vertėjų vaidmuo kalbant apie verstines knygas labai svarbus. Paklaustas koks vertimas paliko didžiausią įspūdį, A. Ožalas nedvejodamas įvardijo Olgos Tokarczuk romano „Jokūbo knygos“ vertėjo Vyturio Jaručio darbą. Jis vadinamas ir šios rašytojos ambasadoriumi, aktyviai su ja bendrauja ir konsultuojasi. Vertėjų įtaka siūlant leidykloms autorius taip pat svarbi. Kartais būtent jie yra knygos autoriaus populiarumo šalyje garantai.
Jokia paslaptis, yra ir prastų knygų, tokių nemažai. A. Ožalas juokauja, kad kartais kai kurių autorių norisi prašyti neberašyti, tačiau milijoniniai pardavimai pasaulyje rodo, kad jos randa savo skaitytoją. Šalių skaitymo įpročiai ir skoniai labai skirtingi, tad prancūzai nebūtinai žavisi tuo kas labai tinka britams. Vis dėlto geros literatūros yra tiek daug, kad neverta gaišti laiko su vidutiniškomis.
Tad skaitykime tai, kas mus augina, kas ne visada palieka „cukraus skonį“, kas kartais sukrečia ir išveda iš komforto zonos. Knygos mus lavina, augina mūsų patirtis. Gerbkime žodį kiekvieną dieną, o gegužės 7-ąją pasakykime ačiū tiems, kurie išsaugojo kalbą.
Vyr. bibliotekininkė Miglė Gaižiūtė
Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka
