Knygos yra stebuklas vien jau todėl, kad prikelia ir tarp mūsų vėl apgyvendina tuos, kas jau išėjo. Kurių netekome. Su visomis linksmomis ir sudėtingomis istorijomis. Toks susitikimas vyko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje – pristatyta Jurgitos Lieponės knyga „Mūsų brangioji Gražina“ apie aktorę, laidų vedėją Gražiną Balandytę (1937–2020).
Numirsiu – darykit ką norit
J. Lieponė pasakojo, kad naująją knygą parašė pati herojės nepažinodama, nemačiusi jos spektaklių.
„Pradžia buvo apsilankymas pas Gražinos namuose, kur dabar gyvena antrasis jos vyras Andrius Čigas. Būtent jis surinko didelį žmonos archyvą – laikraščių, žurnalų iškarpas, raštelius, prisiminimus. Be viso to knygos nebūtų buvę, nes kolegos kaip susitarę kartojo tik viena: nuostabi, ypatinga, išskirtinė. O tą juk ir taip visi žinome. Knygą labai papildė ir pokalbiai, ypač su režisieriumi Gyčiu Padegimu – jis tam tikra prasme užpildė trūkstamą dalį, pateikdamas teatro specialistų, teatrologų žvilgsnį į G. Balandytės fenomeną, papasakodamas apie ją kaip aktorę. Išskirčiau ir Vaivą Mainelytę – jos buvo sielos seserys, aktoriaus Dainiaus Svobono pasakojimą“, – sakė viešnia.
Jautriausi momentai renkant archyvinę medžiagą buvo G. Balandytės laiškai.
„Juos skaityti leido Andrius. Kita vertus, manau, Gražina puikiai žinojo, ką po savęs palieka. Juk visą gyvenimą rašyto dienoraščio neliko… Gal sudegino ar išmetė – niekas nepasakys. Skirtingai nei laiškus. Ne tik savo, bet ir jai rašytus. Pirmojo vyro režisieriaus Raimondo Vabalo, rašytojo Kazio Sajos ir kt. Bendravimas su mama – ypač stiprus, šiltas ryšys. Pavyzdžiui, gavusi R. Vabalo pasiūlymą tekėti rašė mamai klausdama, ar pritars santuokai“, – pasakojo J. Lieponė.
Jai šiek tiek gaila vieno – kad knyga neatsirado Gražinai dar esant gyvai, mat ši nesutikusi – kaip ir aktorė V. Mainelytė.
„Bandėme Vaivą kalbinti. Sakė: numirsiu – darykite ką norit. Gražinos buvo tokia pati pozicija“, –šypteli.
Ir raukšlės išsilygina
Viešnia pasakoja, jog kaskart rašydama knygą taip įsijaučia į herojų, kad būna sudėtinga išlipti. Taip tarsi kartu nugyvena jo gyvenimą, gauna pamokų.
„G. Balandytės pamoka būtų apie drąsą. Pavyzdžiui, paskutinis jos spektaklis „Mūsų brangioji Pamela“. Vaidino kiek leido jėgos. Nesvarbu, kad du ar trys insultai, širdies ligos, sveikatos problemos nuo vaikystės. Tačiau atsiremia į kolegos Dainiaus Svobono ranką – ir vėl scenoje. Stebuklas – atlaikė ir ilgą tekstą, ir spektaklio trukmę. Ryžosi – padarė. Drąsa Gražiną lydėjo nuo pat jaunystės. Medicinos seselė išdrįso tapti aktore. Atrankoje nė nežinojo, ką reiškia etiudas, tačiau į Klaipėdos teatrą pateko. Vaidinančią Palangoje pamatė Monika Mironaitė su tuomečiu vyru Juozu Baltušiu. Abu užsuko į grimo kambarį ir ėmė kalbinti: tau, mergaite, reikia į Kauną. Gražina drąsiai ryžosi palikti darbą Klaipėdoje, mylimą mamą, brolį ir vykti į nepažįstamą Kauną, nebijodama, ar priims profesionalų kolektyvas, kaip įsilies į trupę. Tai pamoka kartais eiti paskui jausmą ir daryti didelius dalykus, net jei atrodo baugu ar nedrąsu“, – teigia J. Lieponė.
Ar Gražina gailėjosi šio sprendimo, sunku pasakyti. Interviu gana atvirai kalbėdavo apie savo asmeninį ir kūrybinį gyvenimą. Tad kartais išsakydavo abejonių, nes aktoriaus profesija išties sudėtinga.
„Sakydavo: būna aktoriui, kada neina vaidmuo. Tada jautiesi tarsi malkas kirstum. Bet teatras yra teatras, čia labai gražių dalykų gal net daugiau negu negražių. Tad kai vaidmuo tau pasiduoda, jauti tą publikos atgalinį ryšį – „tada ir raukšlės išsilygina“, – šypteli bibliotekos viešnia.
Palikta be smegenų
J. Lieponės teigimu, tarp išskirtinių G. Balandytės savybių – gebėjimas valdyti žodį, žaismingumas, šmaikštumas, humoro jausmas, pomėgis krėsti pokštus.
Štai keli pavyzdžiai.
Rūpindamasis žmonos sveikata A. Čigas nupirko dviratį treniruoklį. Tačiau Gražinai sportas buvo didžiausias gyvenimo nesusipratimas. Tad užsodindavo ant treniruoklio brolio dukterų vaikus – ir šie prisukdavo tų kilometrų.
Po insulto buvo sutrikusi aktorės kalba – negalėjo ištarti raidės „r“. Tačiau jos laukė spektaklis, kuriame turėdavo pasakyti „trečiadienis“. Tad pastarąjį žodį pakeitė – „penktadienis“.
Sutuoktinis labai mėgdavo valgydamas skaityti laikraštį. Tad Gražina jam į sriubos lėkštę įdėdavo kiaurą šaukštą. Kartą net laikraštį padegė. Andrius: „Gražina, pas mus kažkas dega“. O ši: „Tu pats“.
Gražina buvo pirmasis žurnalo „Nemunas“ viršelio veidas. Tačiau dėl kitokio formato numeris išleistas blogai iškadravus – be aktorės galvos viršutinės dalies. Gražina į sutiktuves eiti atsisakė, nes „nupjovė pakaušį, tad likau be smegenų“.
Žinutė žurnalistui Audriui Musteikiui: „Laikausi iš pasipūtimo. Šiandien operavo dar kartą. Nuodėmių išrišimo nebereikės – kančiomis išpirkau“.
Sparnuota frazė: „Repeticijos yra netalentingiems, o grimas – negražiems“.
Kaune sklando legenda, kada G. Balandytė vieną iš kolegų įkalbino nueiti į komitetą atsiimti partijos apdovanojimo. Žmogus nuėjo – žinoma, jokio apdovanojimo nebuvo.
„Tačiau, kaip sako D. Svobonas, ant jos negalėjai pykti, nes taip tau parodydavo tavo paties kvailumą“, – pasakoja J. Lieponė.
P. S.
Gera žinia Panevėžiui ir panevėžiečiams – jau šiemet ar 2027-ųjų pradžioje bus išleista nauja J. Lieponės knyga – apie panevėžietį režisierių Raimundą Banionį, jo tėvą aktorių Donatą Banionį, maestro Juozą Miltinį Raimundo akimis, panaudojant jo sukauptus archyvus.
„Galėsime vėl organizuoti pristatymą bibliotekoje. Aš matau didelę vertę rašytuose pasakojimuose. Juk žmonės miršta, nuotraukos lieka, o prisiminimai – ne“, – sako J. Lieponė.
*****
Knygą „Mūsų brangioji Gražina“ galima pasiimti bibliotekoje arba užsisakyti internetu.
Asta Sarapienė
Viešųjų ryšių specialistėstas
