Šis tekstas gimė po filmo peržiūros ir susitikimo su režisiere Giedre Beinoriūte Dusetose. Po filmo peržiūros Kultūros centras Dusetų dailės galerija, kino kūrėja pasakojo apie dokumentinio filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“  gimimą. Apie pradžią, kuri paprastai lieka nematoma. Apie idėją, kuri pagauna ir nebepaleidžia, kuri lėtai bręsta, beveik dešimtmetį, kol vieną dieną tampa filmu – ilgo darbo rezultatu, kviečiančiu į kino sales. Lietuviškos tradicijos profesionaliame kine – retos. O visas filmas, skirtas vienam kaimui, vienai – nors ir ypatingai Velyknakčio nakčiai, atrodo beveik kaip stebuklas.

Pievėnai – Dusetos, šias dvi vietoves skiria 210 kilometrų. Ar Žemaitija gali būti įdomi Aukštaitijai? Iš pirmo žvilgsnio – gal ir ne. Tačiau pažvelkime ne per geografijos, o per meno prizmę. Juk kalbame apie Lietuvą – nedidelę, bet kultūriškai nepaprastai įvairią.

Teatralizuotas Šv. Velykų nakties budėjimas – paprotys, kuris kadaise buvo paplitęs visoje Lietuvoje, o šiandien išlikęs tik vienoje vietoje – Pievėnuose, Mažeikių rajone. Vos apie 200 gyventojų turinti bendruomenė saugo unikalią, beveik išnykusią tradiciją. Šią tradiciją jautriai ir be dirbtinio blizgesio užfiksavo režisierė G. Beinoriūtė dokumentiniame filme „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Tai nėra vien filmas apie ritualą – tai filmas apie žmones, jų santykį su tikėjimu, kasdienybe ir bendruomene.

Filmo idėją brandintą beveik dešimtmetį paspartino plataus masto karas Ukrainoje, kai nebeliko priežasčių laukti, nes viskas sparčiai keičiasi. Režisierė nuvyko į Pievėnus pamatyti ir patirti – bandomiesiems filmavimas. Taip parengiamieji darbai virto darbiniu procesu. Beje, naujienų apie situaciją Ukrainoje motyvas subtiliai lydi visą filmą.

Teatrališkas ritualas pilnas tikėjimo

Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje vykstantis Velyknakčio budėjimas primena gyvą spektaklį, kuriame susilieja sakralumas ir žaismingas profaniškumas. Po Velykų vigilijos į bažnyčią įžengia keturios „kareivių“ komandos – vietiniai ir aplinkinių kaimų žmonės, apsirengę skirtingų spalvų uniformomis: baltomis, raudonomis, mėlynomis ir žaliomis. Jų užduotis – saugoti kryžių su Nukryžiuotuoju, tarsi simbolinį Kristaus kapą. Tačiau naktis nebūtų tokia įtempta be persirengėlių – kaukėtų personažų, kurie visomis įmanomomis priemonėmis mėgina kryžių pavogti. Jie triukšmauja, provokuoja, juokina ir erzina. Žnyplėmis bando sugriebti ne tik kryžių, bet ir į bažnyčioje esančio tikinčiojo kepurę.

Visa tai vyksta pagal savitą choreografiją: komandos keičiasi kas dešimt minučių. Apačioje saugomas „kapas“, o viršuje, prie vargonų, skamba senosios Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmės. Giesmė, žnyplių tarškėjimas, plaktuko kaukšėjimas ir šūksniai susilieja į vientisą garsų audinį, kuris tik išryškina sakralumo buvimą kasdienybėje.

Bendruomenė kaip gyvas organizmas

„Ar žinai savo pareigą?“ – pievėniškiai savąsias žino ir į šį organizatorės klausimą atsako. Vieni tampa kareiviais, kiti – kaukėtais personažais, dar kiti dengia stalus ar pjausto baltą mišrainę. Kažkas skalbia pirštines, kažkas ruošia kostiumus. Visa bendruomenė sutelkta vienai, visų puoselėjamai tradicijai, kuri, beje, nėra sustingusi. „Kareivių“ gretose atsirado merginų – reikšmingas pokytis, rodantis, kad net ir seniausios formos gali kisti. Tai atsispindi ir filme – moterų pokalbiuose išryškėja skirtingos nuomonės: vienos laikosi tradicijos nekintamumo, kitos žvelgia atviriau, primindamos, kad pasaulyje yra net moterų kunigių.

G. Beinoriūtės filme nėra saldumo ar dirbtinumo. Kamera tiesiog įsilieja. Paprasti pokalbiai apie tikėjimą, gyvenimą ir pokyčius skamba taip natūraliai, lyg žiūrovas pats sėdėtų šalia. Režisierei pavyko pelnyti bendruomenės pasitikėjimą ne iš karto. Filmavimo komanda į Pievėnus grįždavo vėl ir vėl – ne kaip svečiai, o kaip laukiami žmonės. Šis buvimas kartu, o ne skubėjimas, leido užfiksuoti tikrą gyvenimą. Vis dėlto kūrybinė įtampa buvo didžiulė: Velyknaktis vyksta tik kartą per metus. Jei nepavyktų – reikėtų laukti dar vienerius metus. Viena naktis režisierei virto daugiau nei 100 valandų filmuotos medžiagos. Turbūt sunku įsivaizduoti, kaip tokį kiekį sutalpinti į pusantros valandos filmą. Menas? Taip, tai menas visomis prasmėmis.

Kasdienybė, kuri tampa šventa

Filmo stiprybė atsiskleidžia ne per patį ritualą, atskleidžiama per jame rodomus žmones. Jų santykis su tikėjimu nėra deklaratyvus ar patetiškas – jis įaugęs į kasdienybę. Čia sakralumas neatskirtas nuo gyvenimo. Jis slypi paprastuose veiksmuose, pareigos jausme, bendrystėje. Kareivio rimtis, net laikant medinį kardą, liudija ne vaidybą, o tikėjimo formą, kuriai nereikia žodžių. Galbūt būtent čia slypi atsakymas į pradžioje iškeltą klausimą ar Žemaitija gali būti įdomi kiekvienam. Taip, jei žiūrime ne per atstumą, o per artumą. Per gebėjimą pamatyti, kaip mažoje vietoje telpa dideli dalykai. Juk filme pasakojama ne apie regioną – pasakojama apie žmogų. Matą pasirenkame patys.

Režisierė, leidžianti gyventi savo filme

Režisierė Giedrė Beinoriūtė kuria dokumentinį ir vaidybinį kiną daugiau nei du dešimtmečius. Jos darbuose atsiskleidžia socialinės, šeimos ir istorijos temos, o ypatingas dėmesys skiriamas vaikų pasauliui. Jos filmografijoje – „Pokalbiai rimtomis temomis“, tapęs Lietuvos kandidatu į „Oskarus“ ir „Kvėpavimas į marmurą“, pelnęs ne vieną apdovanojimą. Režisierė įvertinta nacionaliniu mastu – jai skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, ji yra Europos kino akademijos narė.

„Sacrum ir profanum Pievėnuose“ išsiskiria kitokia jėga. Tai filmas, kuris leidžia būti jame. Be jokių interpretacijų, o stebint, būnant šalia „kareivio“, šalia tikinčiojo sėdinčio ant suolo bažnyčioje ar mušti margučius prie bendro pusryčių stalo. Pievėnai šiame filme nėra  tik vieta. Jie būsena, kurioje kasdienybė nepastebimai virsta šventumu, o tradicija išlieka gyva, kvėpuojanti ir įtraukianti. Įtraukianti taip, kad net valstybių sienos dyla. Filmo tarptautinė premjera vyko Ukrainoje (po pristatymo Pievėnuose ir festivalyje „Kino pavasaris“), jis apkeliavo didžiuosius Lietuvos miestus, buvo pripažintas geriausia „Kino pavasario“ lietuviška premjera, įvertintas festivaliuose Ukrainoje ir Lenkijoje, pelnė Lietuvos kinematografininkų sąjungos diplomą „Už gilią sociokultūrinę įžvalgą ir jautrų šiuolaikinės bendruomenės virsmų atskleidimą”, pasiekė Dusetas, o kita jo stotelė – Čikaga.

Sakote, įdomu tik žemaičiams? Taip, jei pasirinkote atstumo matą.

Zarasų viešosios bibliotekos Dusetų K. Būgos teritorinio padalinio vyr. bibliotekininkė Miglė Gaižiūtė