Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje biblioteka organizavo vakarą prisiminti filosofą, visuomenės veikėją, europarlamentarą Leonidą Donskį (1962–2016). Apie šią išskirtinę asmenybę kalbėjosi kūrybinio palikimo sklaida besirūpinanti žmona Jolanta Donskienė ir panevėžietis filosofas, visuomenės veikėjas, pedagogas Donatas Puslys.
Apie draugystę
„Be galo gera grįžti į gimtąjį miestą, o dvigubas džiaugsmas – sugrįžti ir pasikalbėti apie žmogų, kuriam esu dėkingas už galimybę jį pažinti, mokytis iš jo. L. Donskio mintys, idėjos, kalbėjimo būdas, žvilgsnis į pasaulį tapo neatsiejama daugybės žmonių dalimi. Leonidas į rankas tarsi duoda kitokį raktą, kitaip atrakina ir mūsų laikui aktualizuoja”, – sako D. Puslys.
Bibliotekoje pristatytos knygos „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“ ir „Drąsa ir orumas šiandien“. J. Donskienės teigimu, pirmoji, išleista 2025 m., turi unikalią atsiradimo istoriją.
„Nebuvo taip, kad atėjau, pribrendau, atsisėdau, sumąsčiau ir ėmiausi. Su Leonidu planavome kada nors įsikurti Kėdainių rajone, Šetenių kaime, netoli Česlovo Milošo tėviškės. Deja, viskas pasikeitė vos per 20 minučių. Dabar ten gyvenu tik aš. Šalia eina piligrimų kelias, jo įkūrėjai, mūsų su Leonidu bičiuliai, prieš kelerius metus organizavo žygį Leonido mirties metinėms paminėti. Manęs paprašė papasakoti apie Leonidą. Aš sumaniau kitaip – gal tai galėtų padaryti draugai? Taip gimė žodiniai arba įrašyti tekstai. Susirinko apie 100 žmonių, buvo labai daug nuoširdaus ir gražaus kalbėjimo, juoko ir ašarų. Visi sakė: įvyko kažkoks stebuklas. O paskui leidykla paprašė parašyti biografiją, mat Leonido knygos puikiai perkamos. Taip draugų, bendraminčių tekstai nugulė į knygą. Kas skaitė, džiaugiasi, o aš per pristatymus visada prašau: būkite geri, skaitykite, jeigu jums patinka, skaitykite lėčiau, patirkite malonumą dar truputėlį ilgiau. Tačiau dažnai gaunu atsakymą, kad lėtinti sunku, nes labai jau įdomu. O jeigu vienu sakiniu – tai knyga apie draugystę”, – šypsosi.
Draugystė buvo labai svarbi ir pačiam L. Donskiui.
„Leonidas iš draugystės fenomeno kildino net ir pilietinės visuomenės ištakas. Tai artima vertybėmis paremtam šviesios atminties literatūrologės, teatrologės Irenos Veisaitės požiūriui. Ši sakydavo: „Nėra jokių kartų skirtumų – tik vertybių skirtumai, o vertybės ir išskiria žmones”, „Esu jauna, nes noriu mokytis”. Leonidas irgi atsiskleidžia kaip žmogus, palikęs įspūdį labai skirtingoms kartoms”, – svarsto D. Puslys.
Nužydino
J. Donskienė kiek apgailestauja dėl vieno – kad knygoje „Donskis yra Donskis” mažai vaikystės pasakojimų. Tačiau nenorėjusi dirbtinumo, o šį trūkumą lėmė objektyvios priežastys.
„Leonido mamai darbar 90 metų, ji labai stipriai paliesta senatvinės demencijos. Kažkokių nuotrupų galėtų papasakoti, bet tai būtų kone tos pačios trumpos, juokingos istorijos, kurias žinau ir pati. Pavyzdžiui, ši (jos knygoje nėra). Leonido tėtis – iš Butrimonių miestelio prie Alytaus, kur po karo iš 1500 žydų gyvų liko lygiai 11. Tarp šių – Leonido seneliai, tėtis ir jo brolis. Seneliai išsikraustė gyventi į Palangą, tėvas su broliu – į Klaipėdą, jiems teko pasikeisti pavardes, nes nebuvo leidžiama žydiška tapatybė. Tačiau seneliai su sūnumis tarpusavyje bendravo jidiš kalba. Tad štai – Leonidui ketveri. Atvažiuoja seneliai, visi šnekasi. Jiems išvykus Leonidas mamos klausia: „Kokia čia kalba buvo? Kodėl mes ja nešnekame?”. Mama paaiškina: žydų. O mes kas esame? – Žydai, tačiau kalbame lietuviškai. Tada Leonidas su ašarom akyse: „Mama, mes tokie padorūs lietuviai, tačiau atvažiavo seneliai ir mus nužydino”, – šypsosi.
Liuka
Jolanta ir artimiausi žmonės Leonidą Donskį vadino Liuka. Už to vėlgi slypi istorija.
Tada, kai gimė Leonidas, jo tėvas buvo „emigravęs iš žydų kultūros”. Tai buvo žmogus, gebėjęs džiaugtis gyvenimu ir eiti pirmyn. Niekada nekalbėjęs apie praeitį ir šeimą per karą užgriuvusius baisumus.
„Visgi tėvui atėjus įregistruoti vardo, matyt, prabudo žydiška ambicija ir tradicija – duoti gyvo giminaičio vardą. Turbūt pagalvojo: „Mano brolis Leibas (t. y. „liūtas”) dabar pasivadinęs Levu – taigi „Leonas”. Bet „Leonas” nesolidu – tegu vaikas būna Leonidas. Tačiau motina turėjo kitų svajų – mažylį vadino Aliuku (norėjo duoti Aleksandro vardą). Vėliau papasakojo: sužinojusi apie Leonidą net norėjo išeiti iš namų su vaiku – jei tik būtų buvę kur eiti. Galiausiai tiesiog nukirpo pirmąją raidę „A” ir ėmė vadinti Liuka. Taip ir liko”, – prisimena J. Donskienė.
Pats L. Donskis savo žydiškumo nejautęs, jam tai nebuvę labia svarbu.
„Aš pati iš šeimos bendravimo tai pamačiau 1986-aisiais: teatrališkas kalbėjimas prie stalo, mamos gebėjimas gaminti daugybę maisto, nuostabus ginčijimasis, barimasis neužgaunant vienas kito. Toks nacionalinis teatras namie – žiūrėdavau, nes suprasdavau, kas čia yra”, – pasakoja bibliotekos viešnia.
Save matė Klaipėdoje
D. Puslys priminė gražius ir prasmingus I. Veisaitės žodžius: „Esu žydė, lietuvė ir europietė. Žydė – kol bus bent vienas antisemitas, kad neleisčiau šiam neapykantos nuodui teršti mūsų visuomenės. Lietuvė – nes jaučiu įsipareigojimą ir noriu būtent čia duoti, aktualizuoti europietiškąją kultūrą. Europietė – kadangi tai arealas, iš kurio semiuosi”.
Kur labiausiai kaip namie jautėsi L. Donskis – plačios sielos, didelį kultūrinį bagažą susikrovęs europietis?
„Leonidas save matė tik gimtojoje Klaipėdoje, būtent čia norėjo pritraukti kuo daugiau intelektinio potencialo, kad nebūtų koncentracijos tik Vilniuje. Uostamiestyje norėjo kurti mokslo centrą. Tačiau dažnai nutikdavo, kad Leonidą iš rinkos ištumdavo jėgos, galios turintys žmonės – esą jis tiesiog per didelis. Po visų mokslų, klajonių užsieniuose susiimdavo už galvos: ką darau ne taip, kad negaliu gauti darbo, grįžti į Lietuvą? Ir taip, jį galiausiai pakvietė ne Klaipėda, o Kauno Vytauto Didžiojo universitetas. Tiesa, ne Filosofijos katedra. Po dalį etato gavo Lietuvių išeivijos institute ir Istorijos katedroje. Tad net ir VDU vadovams jis neatrodė kaip žmogus, kuris galėtų būti rimtas nuolatinis darbuotojas”, – prisimena J. Donskienė.
Visgi vėliau akademinė karjera nusisekė.
Nuo ryto iki vakaro
Penkeri L. Donskio gyvenimo ir darbo metai pralėkė Europos Parlamente, šiek tiek palikus akademinę karjerą. Nepriklausė Liberalų partijai, tačiau buvo artimos jos idėjos. Būtent liberalai iškėlė kandidatu į europarlamentarus, rinkimai buvo sėkmingi.
„Kartą dalyvavome viename susitikime Europos Parlamente. Visa grupė žiūrim – sėdi salėje lietuvis europarlamentaras be ausinių. O, sakau, nežinojau, kad prancūzų kalbą moka. Oi ne, atsako man, nieko jis nemoka – tiesiog sėdi”, – šypsosi D. Puslys.
„Išties Europos Parlamente galima organizuotis darbą ir taip, kad per savaitę lankytumeisi vos tris dienas. Leonidas buvo kitoks. 8 valandą ryto išvažiuodavo, 7 valandą vakaro grįždavo. Dirbo daug ir nuoširdžiai, ypač svarbių dalykų atlikdamas žmogaus teisių srityje”, – pasakoja J. Donskienė.
*****
Susitikimą bibliotekoje organizavo „Europe Direct“ Utenos-Panevėžio apskritys.
Asta Sarapienė
Viešųjų ryšių specialistė
