Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Bitės knygų klube vyko išskirtinis susitikimas – pirmą kartą per klubo gyvavimo dešimtmetį su klubo dalyviais gyvai susitiko panevėžietė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje, rašytoja Ieva Dumbrytė.
Įspūdžiu dalinasi klubo narė Sandra Macijauskienė.
„Susitikome analizuoti romaną „Negrįžtantys“, už kurį I. Dumbrytė pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją. Romanas pateko į kūrybiškiausių 2024 m. knygų dvyliktuką. Buvo labai įdomu sužinoti, kas rašytoją paskatino parašyti šią knygą, kaip ji apibūdintų šios knygos temą ir kt.
Ieva – nuostabi pašnekovė, labai nuoširdi ir atvira. Ji teigė, kad knyga yra apie išėjusius, kurie jau niekada nebesugrįš, bet kartu tie išėjusieji yra visada su mumis, o kartais tai – savotiškas susitapatinimas su jais, tai ištisos mūsų giminės kartos, kurias jungia nepaprastai tvirti saitai. Rašytojos nuomone, daug žmonių išgyvena tą nepaaiškinamą jausmą – jungimąsi su išėjusiais.
Buvo labai įdomu sužinoti, kad romane taip sodriai aprašomas archajiškas kaimas su daugybe tarmiškų žodžių (suopratis, pasidarė spakaina, iš strioko, plūkiava, parėjo zlastis, languotas divonas, želauni pietūs, macni atkirtimai, nuo to rozo, spakainiai ir kt.), senolių išmintimi („kaime nėr laiko klausytis širdies, reikia eit nugarą lenkt“), su prietarais ir burtais, su gydančiais kaimo žiniuoniais ir keistuoliais kaimo girtuokliais rašytojai labai gerai pažįstamas iš jos pačios glaudaus santykio su kaimu – lankymosi kaime pas savo senelius, savo tėvų bei giminaičių pasakojimų. Rašytoja atskleidė, kad romane vienokiais ar kitokiais pavidalais galima sutikti ir kai kuriuos jos giminės prototipus. Pavyzdžiui, pagrindinės romano herojės vardas Ryga yra todėl, kad jos promočiutė gimė Rygoje, o knygos herojus Vaitiekus įkūnija rašytojos senelį, garsų kaimo pienininką.
Ievos betarpiškas bendravimas, įdomūs pasakojimai paskatino mus ne kartą nusijuokti, o vietomis susimąstyti, galbūt mintimis nukeliauti pas tuos, kurie jau nebesugrįš.
Susitikime aptarėme ir romane vis pasikartojančią citatą (mūsų klubo narė Danutė suskaičiavo, kad net tris kartus): „Gi mamos nemiršta, nemiršta ir vaikai. Tai dieviškas saitas, kurio gylį norint suprast, reikia numirt, o norint jį pajaust, reikia gyvent taip, lyg vakar dienos niekad nebuvo, o rytojaus niekada ir nebus.“
Šis vakaras mums buvo tikrai nepaprastas. Atsisveikindami nuoširdžiausiai dėkojome rašytojai už atvirumą, nuoširdumą ir begalinį paprastumą. Rašytoją sužavėjo mūsų Knygų klubas. Ji stebėjosi, kad mes gyvuojame jau dešimt metų, kad mūsų bendrystė neapsiriboja vien knygų skaitymu, kad mūsų klubas vyksta į literatūrines-kultūrines išvykas. Ieva mums palinkėjo nesustoti.“
