Į Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūną NEVĖŽIS kopia Panevėžio 5-osios gimnazijos jaunieji kūrėjai. Kaip prasideda 2024 m. sezonas? Paskaitykite.
Jaunuosius kūrėjus pastebėjo Panevėžio 5-osios gimnazijos mokytojos Laima Kuodienė ir Nijolė Žičkaitė.
Liucija Grinkaitė (11 kl.)
„Liucija – poetiška, trapi, lyriška, meniška siela, o kartu stipri, valinga asmenybė. Tokią Liuciją pažįstu ne tik aš, bet ir daugelis. Jos kūrybiniai bandymai patraukia savo atviru nuoširdumu. Tai tarsi maži dienoraštiniai ar eseistiniai etiudai iš širdies,“ – mokytoja Laima Kuodienė.
Aš dažnai nebematau prasmės savo žodžiuose kaip ir savo gyvenime. Man reikėtų ieškoti gyvenimo prasmės, kelti klausimus, svarstyti, samprotauti. Kad parašyčiau kažką turiningo. Bet kokia prasmė kelti vieną ir tą patį banalų ir nuvalkiotą klausimą – šiaip sau, dėl įdomumo? Mane juokina žmonės, keliantys tą klausimą, bet neieškodami atsakymo. Jie siekia išsiskirti ir pakilti aukščiau už tave, bet kokia prasmė kartoti tą patį klausimą po nosim, kai tai tampa tavo gyvenimo būdu ir didžiausiu išskirtinumu. Jei bent vienas nors kruopelytės atsakymo ieškotų, jei nors vienas išdrįstų ir pabandytų į tai atsakyti, jei nors pabandytų suprasti, kas jiems teikia laimę, – pasaulis iškart virstų geresne vieta. Kokia prasmė ieškoti gyvenimo prasmės, jei tave domina tik subjekto išorė? Jos nerasi tuščiuose žodžiuose ar kimšdamas ančių pilvus baltos duonos trupiniais. *** Kava vėsta, bet jos skonis išlieka nepakartojamas. Tai tikriausiai tas saldumas, kurio man trūksta tamsiomis dienomis, kaip švelnaus ir šilto apkabinimo. Kava baigėsi, bet tikrai ne mano mintys. Norėčiau nusipirkti dar vieną puodelį kavos, bet nebeturiu pinigų. Dangus pamažu praranda skaisčią spalvą (aišku, jei pilką galima pavadinti skaisčia), darosi tamsu, bet labai pamažu. Aš sėdžiu prie vėsaus lango, o šviesos kavinėje tampa ryškesnės, tai tik dar kartą paliudija, kad lauke temsta. Man darosi šalta. Šiurpai bėga aukštyn – žemyn mano stuburu. Kava kaip svaigalai, o man dabar lyg abstinencija. Kol gėriau ją, pasaulis švietė kitomis spalvomis, o su paskutiniu gurkšniu pradėjo temti dangus. Ko jie deda į tą kavą?? Turėčiau ruoštis biologijos kontroliniam, atsiskaitymus rašome kiekvieną dieną. Kitą savaitę tas pats mirties nuosprendis. Siaubingai noriu pagroti pianinu. Šiandien eisiu į muzikos mokyklą, bet ką tik supratau, kiek darbų turiu padaryti. Rūpesčiai tarytum šlapio smėlio maišai užgriuvo ant manęs; užgulė mano pečius, guli ant mano galvos. Jei paklaustum manęs – dėčiausi, jog juos jaučiu. Staiga mintys nebetelpa mano galvoje. Ar tai susiję su palaipsniui tamsėjančiu dangumi? Mes kraustomės. Bute daiktų beveik nebeliko. *** Girdėjau iš draugų, kaip jie apleido savo mylimiausią mokslą ir šitai man taip skaudu girdėti. O aš apleidau savo rašymą. Skaudu tai pripažinti, skaudu su tuo sutikti. Tai tapo keista tendencija tarp mano bendraamžių – apleisti tai, ką myli. Paleidžiam tai, kas mums labiausiai patinka, kas teikia mums didžiausią džiaugsmą. Kodėl? Kodėl mes šitaip darom? Nes skiriam per daug laiko kitiems, nemylimiems, bet būtiniems dalykams? Ar dėl to, kad esam per daug išvargę? Išvargę stengtis, išvargę gyventi, išvargę tylėti ir taikstytis. Išvarginti bejėgiškumo, išvarginti aplinkybių? Išvarginti nerimo ir nuolatinio spaudimo, išvarginti vieni kitų ir pavargę priekaištauti. Ar dėl to mes paleidžiame tai, ką taip stipriai šalia savęs laikėme? O gal mes radome kažką geresnio? O gal mes išblaškyti? Tikriausiai taip. Tikriausiai esame išblaškyti naujų emocijų ir naujų jausmų, išblaškyti naujų žmonių ir jų kalbų, išblaškyti bereikšmių užsiėmimų ir mūsų pačių ydų, kurios atsiveria būtent tada, kai mes apleidžiame tai, ką mylime. *** Kaip nekenčiu, kai vieną akimirką ramiai gyveni, o kitą rūpesčių ant galvos neišlaikai. Kaip nekenčiu, kai vieną akimirką džiaugiesi vakaru, o kitą – jaudiniesi dėl rytojaus. Kaip nekenčiu, kai vieną akimirką jauti vėją plaukuose, o kitą – tik nerimą ir tamsą. *** O šaltis buvo toks, kad sniegas man po kojomis čežėjo, aš įsisiautusi į ploną ploną paltą, sugriebusi prie krūtinės jį. Palinkau į priekį, o iš burnos man ėjo garas. Speigas suspaudęs mano skruostus, kojas surakinęs, o pirštai jau atgrubę ir sustingę. Klampojau per tą purų sniegą. Aš ilsdavau per greit ir per dažnai. Man norėjos užpustytai būti po sniegu, kad bent kokie pūkai apgaubtų mano sielą. Nuryti seilių negaliu, o mano meilė, mano žodis sustingo nepalikdami žymių. *** Praėjo daug laiko, kai paskutinįsyk rašiau ir aš tuo nei mažiausiu protonu, neutronu ar elektronu nesidžiaugiu. Žinau, kieno tai kaltė, bet, tarkime, kad versti kaltę kitiems – iracionalu. Galbūt tuomet teisme derėtų visiems kaltę pasidalinti po lygiai. Rožės ant mano stalo jau vysta, tačiau krūmas už lango žaliuoja. Atėjo pavasaris. Nesibeldė, o ėmė ir tiesiog įėjo pro duris. Jau balandis. Žvelgiant atgal į įvykius, rodos, jog jie buvo prieš amžinybę, bet žvelgiant į priekį – laiko taip maža. Maža ramybės, maža stabilumo ir norisi trankyti galvą į sieną. Susimąstau, ką aš labiau myliu – pavasarį ar rudenį? Gaila, obuolių pavasarį maža, maža kaip ir mano esybės, maža kaip ir mano tvirtumo. Pavasariai žydi, pavasariai teka, pavasariai sprogsta, pavasariai čiulba. Tik ne mano mintys. Visiems taip gera ir šilta, o man taip nyku. Paleisti paukštelio, laisvo, nerūpestingo, iš narvo neleidžia mano sąžinė. Verčiau ji jį kankins ir nei pati eis miegoti, nei jam leis. Ir jis blaškysis be miego, be vietos narve iškamuotas. Kai duris atvers kas jam, pritrūks tam paukšteliui jėgų.
Rokas Daugėla (12 kl.)
„Aš kuriu eilėraščius, kurie padeda man pabėgti nuo tikrovės. Juose galiu sukurti savo mažą pasaulį – nesvarbu, ar jis tobulas, ar labai smerkiantis. Kartais rašau iš idėjų, kurios šauna į galvą, kai kada – apie nakties sapną ar privalomus 36 autorius. Esu labai kritiškas savo parašytiems tekstams, nes ne visada pavyksta įgyvendinti idėjas ar esmingai jas atspindėti. Aišku, sukuriu eilių ir apie meilę, bet dabar jau mažai apie tai beparašau…“
„Mane maloniai nustebino Rokas, kai prieš vasaros atostogas padavė užrašų knygelę su parašytais eilėraščiais. Skaičiau juos ir įžvelgiau tekstuose aštrų vidinį skausmą, nuotaikos slogumą. Suprantu, kodėl mokinį žavi Liudas Vasaris iš V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ ar itin patraukia savo išskirtinumu Merso, atskleistas A.Kamiu romane „Svetimas“. Rokas bręsta kaip tikras skaitytojas, mylintis popierinę knygą. Jo santykis su skaitomu tekstu kritiškas: mokinys turi savo nuomonę, dažnai pateikia probleminių klausimų. Linkiu, kad šias vertybes Rokas laikytų pamatinėmis visą savo gyvenimą,“ – taip rašo mokytoja Nijolė Žičkaitė.
Nakties sapnas Atsibundu aš nakčia, nes kankina klausimai: kas pajudina numirusius ir graikų mitų kankinius, kas jiems duoda tų jėgų, kad ištvertų tiek agonijos kančių, iš kur jie gauna tos drąsos, kad galėtų bėgti tarp rasos? Kai senolis kapą kasė, man labai gražiai pasakė: „Čia matai tik rūką balkšvą, o pasižiūrėjęs įdėmiau, ir spalvą pilką, mat gal tu matei tą medį žalią, bet nepastebėjai jo kamieno rudo. Ak, vaikyti, nepatyręs tu esi. Jaunas, kvailas – dar išmokt gali. Juk ir man, senam, geram poetui, sunkiai sekasi sonetai.“ Suprantama: senukui tik kapai, aš likau gulėti šalimai. Gal tai ir skaudės kiek nors, bet nekrisiu aš žemai, šoksiu nuo kvailos minties ant karštos, labai įsimylėjusios mirties. Na, laikas šokti išdidžiai – juk tai buvo senio žodžiai paskutiniai, mat užstrigo kai kurie sonetai. Atlėkiau net nesumokėjęs tai kometai, pagaliau senovės kūriniuos aš klaidžioju, 154-ąjį taip sunkiai išnarplioju ir taip su autorium bendrauju artimiau. Ak atsikėliau pagaliau!!! Ai, čia tik tas pats diedukas guli, o ten išvis Šekspyras tupi. Jie abu kažką man murma, ir po to abu kartu panosėj burba. Atsisukęs į mane, jis taip gražiai pasako: „Vaike mielas, nieks nesupranta, žvaigždės net nežino, kas yra Šekspyras ir karste ten gulintis Drakula vampyras. Tu turbūt paklausi, ar aš atsikėlęs pagaliau, bet pažvelki tu savin giliau ir rytojaus dieną tu suprask, o vakar dieną tu pamiršk. Aš tau padėsiu tą daryti ir sunkių naštų atsikratyti, siūlau aš tą padaryti tuojau pat, kad pamatytum grožį, kuris čia pat“. Ką jis ten sau murma? Žvaigždės čia gražiai sau žiba, Opa, čia žuvelės plaukia, o kai kam ir kimba. Aš manau, kad vilkai čia taip gražiai sustaugia... Ar manęs, vaikine, tu klausai? Ar kaip visada po dausas skraidai? Ak, ir aš norėčiau vaiko, kad kažkaip nejausčiau saiko... Alio? Alio!!! Na, dabar kiek pagalvojus, gal ir raudona, bet kad ne, norėtųs man geltonos, žinau atsakymą, kad ne juoda, o tuo labiau – ne žalia... „Vaike, ar manęs klausai? Ar tu save dar bematai?“ Seni, jau atsibudau, Aš tokį paprastą atsakymą radau. Laikas man tave palikti su Šekspyru ir ten nusigėrusiu vampyru. Ar atsakysi man, kas tu esi? „Ak, vaikeli, aš - tai tu, o kas tavo viduj“. Na, ir diedas tu – tai kaip košmaras, gal tu būsi koks iš butelio išlindęs džinas? Mano noras būtų atsibusti pagaliau ir pradėt žiūrėt į viską bent kiek nors naiviau. Tavo svajų aš nepildysiu, bet prieš tau atsibundant pasakysiu: „Sūnau, mes abu juk žinom, jog nėra lengvų kelių ištarti: aš tave myliu...“ Likimo ranka Bijau sakyt, kad aš poetas, Rimuojamų eilių kūrėjas. Jei tiksliau – tai meilės, Kaip dėl jos man tįsta seilės. Man patinka kurti, Žodžius į magiškas eiles suburti. Daug ko nesakau žmonėms, Mažai ką nusiunčiu draugams. Bijau sakyt, jog aš esu poetas, Lyg kitiems tai būtų anekdotas. Ne kartą aš galvojau mesti, Daugiau eilių neberašyti. Bijau, kad kažką paversiu nemirtingu. Man labai ypatingu. Nenoriu aš turėti tokį statusą, Kaip Maironis, Nėris ar Kudirka. Taigi žinia tik viena, Labai ji paprasta: Neleisk šitam berneliui, Dar būnant paprastam poetui, Tave įsimylėti. Prašau tik vieno – man neleisti, Kad dėl emocijos netyčia tapčiau nemirtingu... Autobuso berniukas Mergina, kurią įsimylėjau, Apie ateitį kartu svajojau. Dabar ją myliu mažiau, Nenoriu kurt scenarijų daugiau, Skaudinti save Jog neturėsiu aš tavęs, Kaip mylimo žmogaus Ar draugo brangaus. Autobuse mes susitikę, Abudu Mykolaičio-Putino romaną pamilę, Kalbėjome važiuodami, Emociukus piešdami. Vieną jų ant ženkliuko aš uždėjau. Gimtadienio proga padovanojau. Tik jais mes ir bendraujam, Abu po gyvenimą klajojam. Noras vienas – pabūti su tavim ilgiau, Įsiliet į vienas kito mintis giliau. Kaip gaila, jog berniuką tu turi Ir be galo jį myli. Šias paslaptis turiu viduj aš slėpt, Prie tavęs jų net neišplepėt, Kad ir kaip man širdį spaustų Nuo tavo rudų akių, Labiausiai man patinka, Net širdžiai miela, Kai iš tavo lūpų išgirstu: „Autobuso berniukas...“
Marija Vaičikonytė (12 kl.)
„Jos kūryba lyg savotiška magija – kažkas užburia, užkabina, įtraukia… ir negali pasakyti kas. Su kažkuo tapatiniesi, kažkas nustebina, kažko nesupranti, bet jauti ir gylį, ir gelmę, ir tikrumą… Manau, Marija pagauna tai, ką gali tik poetas…“ – rašo mokytoja Laima Kuodienė.
Toksiški santykiai Ar tu cigaretė? Nes tavo skonis vienas ir tas pats Taip tu smirdi, visi žino, kada aš pabūnu su tavim, tu toks estetiškas ir kietas. Aš nemėgstu to kvapo, gal geriau... Elektroninė cigaretė? Ji turi daug skirtingų skonių Jei būčiau su ja maloniai kvepėčiau, niekas nesužinotų, kad vis būnu su ja/jomis. Jos neestetiškos ir visai neprimena tos retro atmosferos, kietumo. Ir... Ir aš žinau. Kad nei vienas man nepatiks, mane jie tik žalos, bet aš stengsiuos kurti fantazijas ir galiausiai jomis nebetikėsiu. Aš. Nebenorėsiu tavęs rūkyti. Nes mano plaučiai pavirs anglim. Mano širdis nenurims plakti. Krūtinę spaus nerimas. O pati nuolat sudrebėsiu nuo vėjo gūsio... Gyvenimas – filmas Man kartais keista, kai sakai, kad neverta pykti dėl menkniekio... Gal tu ne taip supranti dėl ko įsiskaudinu, bet oi skauda velnioniškai Kai mintys apie tave ne ramina, o žudo. Vis dar jaučiu galvos skausmą nuo verkimo, drebulį kūne. Vis dar tave stipriai myliu Ir žinau, kad tau baisu dėl manęs Ar aš atlaikysiu tave. O aš vis dar netikiu, kad tu atsakysi už savo žodžius, teiginius ir veiksmus Kad neprisidengsi vien “bloga nuotaika" Kad bendrausi su manim Ir kalbėsies su manim kaip kad tada Kai vos susipažinom... Kalbėjimas gydo... O man taip stipriai skauda galvą! Verkti nieko, bet aš kūkčiojau! Gal vaistai muša į galvą? Net nežinau, bet bijau. Bijau, kad TU Vis tiek pasirinksi skaudinti mane. Kol kas aš tikėsiu tavimi ir palaikysiu, nes per šitą skausmą supratau, Kad visgi myliu tave labai Ir kad aš esu beprotė, Ir tokia būsiu ateityje, Gera ir išmintinga beprotė, kuri nebijo savo gyvenimo paversti filmu... Ak, kaip mes mėgstam filmus. Daina Išmokau dainuoti širdimi Išmokau akyse išsakyt žodžius Išmokau kūnu parodyti jausmus O garsas tik užpildo spragas Stoviu viena, pavargus, bet negaliu nutilt Stoviu viena, šalia daug žmonių Tokių pat kaip aš Tik dar gal dar labiau sutrikusių nei aš Kai jų kūnai juos išduoda, o laimė tik apgaulė... Visokie Pats žmogus pasirenka savo lemtį Dūsavimas, inkštimas ar bambėjimas Dalykai, kuriuos daro kai kurie žmonės Bet ak jie nesupranta, kad taip visą gyvenimą gali nugyventi Ir galiausiai visiškai prasmegti Niūrus veidai, išpūstos akys, sučiauptos lūpos ir žaibai užsiplieskiantys akyse Šis žmogus neramus, blaškosi savy Jis stiprus, bet nelaimingas Laimingas, bet piktas Supratingas, bet nebijantis įskaudinti Taip, tai tu ir aš Mes panašūs ir skirtingi Geri ir blogi Kokie būsim pasirinksim patys... Juokas Juokas Juuuuuuuuokas Hahahha... Juokdarys batuotas Ne pūkuotas, ne švelnus Bet vargus paglosto Širdy uraganai ūžė, o po to žiū nesuprantu Veide šypsnis, o man tai nejuokinga! Tokia ironija pagauna, nusijuoki dėl to Čia nori verkt, čia liūdesį veji juoku Chachachachachacha... Gėda – išrausti ir neužtvirtintai juokies Kai pyktis ima juokies Galvojai - nepyksiu niekada dėl šito O pokštas. Oi pokštas! Gyvenimas vien pokštas. Atsitiktinumai. Supratingumas. Ir šūvis su lanku. Ir tas vėjo gūsis, Išsiblaškęs kaip ir tu. Chachachachachacha... Kol kas Man vėl gera ir ramu Tavo glėbyje atsigavau Tu mane bučiavai Glostei plaukus Dovanojai kraujo spalvos rožę Sakei myli, myli, myli mane Juokeis, kad skambam kaip paaugliai Vėl kalbėjom daug Vėl guodeisi, vėl klausiausi Man vėl buvo gera ir ramu Lyg ir vėl grįžau atgal Kaip buvo... Širdyje skylė užsiūta Mintyse šurmulys nutilo Vėl man gera ir ramu Būk toks visada...prašau. (kol kas be pavadinimo) Senas žmogus daug kalba Jis prikaupęs praeities Daug prisiminimų ir išminties Suaugęs kalba kada reikia. Jaunas – tyli, nes neturi dar ko papasakot – jo gyvenimas dar tik prasideda. O vaikas daug kalba! Kiekvienas dalykas jam naujas. Kūdikis nekalba – nemoka kalbėti, kol išmoksta ištarti žodį po žodžio. Vaidinimas Gal aš išmokau vaidinti? Pagaliau po tiek metų Kai net eidama į dvi teatro studijas Vis neišmokau pasitikėti savimi Neišmokau atsiskleisti O dabar taip lengvai įsijaučiu. Drugelio vaidmuo man toks artimas. Lyg jau būčiau vaidinus... Vaidinus daug kartų O gal net ir nuolat vaidinu. Gal tai ir yra GYVENIMAS? TIK vienas didelis VAIDINIMAS Panika Galva pilna minčių Jos sukasi ratu Tai vėl pagalvoju apie vieną Tai apie kitą Ir po valandos vėl viskas sukasi Užburtas ratas...kankina Padarysi tą ar aną, bus gerai Padarau vieną bet ano nepadarau Kaip blogai! Smegenys sprogs, mintys šoks laisvės šokį Smegenys liks, mintys blaškysis Ir taip kol išprotėsiu Mintis, žodis, veiksmas Mintis, žodis, veiksmas Kiek dar jų bus Noriu, galiu, darau Noriu galiu, darau Kol vis tiek nepadarau Mylėti Suvoki, kad tau 18 tik tada, kai naudojiesi pilnametystės teikiamomis galimybėmis. Keliauji po Kopenhagą Staiga per vasarą pasikeiti, Išdrįsti mylėti save Pasitikėti. Pamilsti taip stipriai vieną žmogų, jog… Tą meilę dalini pasauliui Šypsaisi, išklausai ir įdėmiai žiūri į akis Žiba jos ar ne? Myli taip stipriai, bet nepamiršti savęs O tada konfliktai, skaudulys krūtinėj Ir vėl išneriantis nerimas Neduodantis ramybės Taip ir laukiu rankos nuraminančios mintis. O giliai balselis kužda: Myliu, nors drebu. Myliu, nors baisu ir skaudu. Myliu, nes mylėti tyra. Myliu, nes kitaip negaliu. Myliu, nors verkiu. Myliu.
