Jaunųjų kūryba. Rugsėjis, labai nuoširdu

Vaizdas be pavadinimo

Į projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ kopia Panevėžio „Minties“ gimnazijos ir „Žemynos“ progimnazijos kūrėjai. Vieni debiutuoja, kiti – jau paskutinį kartą…

Vienintelis visos kūrybos bendras vardiklis – labai nuoširdu… Ypač tauriausio jausmo – meilės – tema.

Jaunuosius pastebėjo „Žemynos“ progimnazijos mokytoja Liudmila Putauskienė, „Minties“ gimnazijos mokytojos Eglė Noreikienė ir Emilija Gedraitienė.

Jaunesnio mokyklinio mažiaus mergina rimtai žvelgia

Karolina Butvilavičiūtė (9 kl.)

„Kūryba – tai ieškojimas, tai kažko kitokio pamatymas. Ir pamąstymas.“

Ruduo ir aš

Vėjelis lengvai pučia ir lapų voratinkliai skraido. Atsikeli ryte, apsirengi ir išeini laukan pasivaikščioti. Tuo metu būna pats maloniausias laikas: užmiršti apie visas problemas ir darbus, kokius turi. Galėtum vaikščioti valandų valandas! Kartais atsisėdi, stebi medžius ir galvoji, kad gyvenimas toks gražus. Kaip tie lapai, į kuriuos net norisi įšokti ir paskęsti juose. Ir šiandien tu su mylimiausiu šaliku, kuris tave šildo ir primena vaikystę. Tai laikas, kai išdykaudavai ir mėgaudavaisi dienomis, lyg jos būtų paskutinės vasaros dienos. Kokios būdavo maudynės lapuose!. Dabar tu vaikštai po parką ir matai tą grožį, kurį pasaulis sukūrė: negali atsistebėti tokia ryškia saule, kuri tave šildo, aukštais medžiais, į kuriuos pažiūrėjus norisi būti irgi dideliam ir amžinai žiūrėti, kaip po tavo apačia vaikšto žmonės... Ach, tas ruduo... Kartais atrodo, kad tai metas, kai  pasaulyje gyveni tik tu. Ar tik man vienai taip atrodo?
Mergina žvelgia rimtai laukų fone

Amelija Kriugiškytė (8 kl.)

„Amelija poezijoje jau ne naujokė. Pirmuosius eilėraščius parašė dar šeštoje klasėje.Smagu stebėti, kaip kūryba mokinę augina. Linkiu Amelijai gražios draugystės su literatūra ir kūryba “, – mokytoja Liudmila Putauskienė.

Mano meilė

mano meilė paženklinta 
beribių laukų ir
bemiegių naktų
ilgų pokalbių
tamsiais vėlyvais vakarais ir 
mūsų juoko
mano meilė tau 
neprilygsta niekam kitam


Vasara

vasara, kiemas, vėlyva valanda
tamsa negąsdina
vėjas aprimęs, bet šalta
laikau šuns pavadėlį
tyla lyg muzika man širdį glosto
medžius apšviečia gatvės blyškios lempos
dar noriu likti čia
čia, tamsoje, su savo mintimis
ir pildyt svajones – stipriai mylėti
vasara, kiemas 
maloni  vakaro vėsa
bet mano pirštai ieško namo durų kodo…


Autobuse

miesto autobuse visos užimtos vietos
vairuotojo piktai laimingas veidas
paauglių juokas autobuso gale
senyvų žmonių per stiprus kvepalų tvaikas
telefonų skambučių įkyrūs garsai
pasipiktinusių moteriškių grimasos
ką dėvi paaugliai
tos plačios kelnės, 
aptemptos maikės, suplyšę džinsai…
ir jų, paauglių, krizenimas autobuso gale
ar greit sustojimas - 
greičiau iš jo išlipti
Mergina sėdi ant suoliuko koja ant kojos vasaros parko fone

Kamilė Marinskaitė (4 kl.)

„Kūryba man kaip sielos veidrodis, kurdama suprantu savo jausmus, ir susidėlioju mintis.“

Abituriento ruduo 

Suskamba žadintuvas, jis pramerkia akis ir staiga topteli, kad išaušo rugsėjo pirmosios rytas. Rūke paskendęs pasaulis – dangus, medžiai, namai, žmonės.  Lyg sapne ruošiasi paskutiniams savo metams gimnazijoje. Mokykloje  sutinka daug besišypsančių bendraamžių, kurie yra laimingi sulaukę paskutiniųjų metų gimnazijoje, tačiau jis nejaučia tokios laimės. Staiga pro akis prabėga vienuolika metų, praleistų mokykloje. Prabėga pačios gražiausios ir sunkiausios gyvenimo akimirkos. Jį persmelkia skausmas ir liūdesys – šie metai yra paskutinieji. Nes žino, kad nebesusitiks su draugais, kurie jam per kelerius metus tapo labai artimi. Tačiau taip pat supranta, jog reikia džiaugtis kiekviena akimirka, nes vis dėlto tai paskutinieji metai.
Ir tada suskamba žadintuvas.

Kornelija Dobrovolskytė (4 kl.)

„Kuriu, kad išgyvenčiau.“

Atodūsis

Prašau, išklausyk mane,
Kai kalbu nebyliai,
Man reikia visai nedaug,
Kad galėčiau pasijausti laisva,

Vienpusio jausmo,
Imituojančio laisvę,
Vienpusio noro,
Skrendančio čia,

Oro atodūsio – nejaučiamo, 
Švelnumo pajėgos,
Gležnumo čia,
Pačiame centre.

Priesakai sau

Palikti žmogų, kuriam laikui ar galbūt ir visam laikui – nėra nuodėmė. 
Visada atminkite ir tai, kad ne už visus dalykus galima žmogui atleisti. Tuomet tam žmogui tai pasidaro įpratimas, ir net tada dažnai iš to žmogaus kyla pasinaudojimas jumis ar jūsų išnaudojimas.
 Nepasimokęs žmogus visada pasirengęs daryti net ir blogus dalykus, tikėdamasis, kad šiaip ar taip atleisite. Pasistenkite nepamiršti ir to, kad visada reikia žiūrėti ir į situaciją, nes nuo situacijos ir, žinoma, jausmų priklauso dėl ko tai kilo. 
Svarbu atminti ir tai, kad palikti žmogų vieną nėra nuodėmė. Tai yra ne atleidimas jam už padarytą nuodėmę jums ir kartu (jei buvote brangus tam žmogui) tai bus jam iš susikaupusių jausmų gauta pamoka.
Mergina su akiniais nuo saulės šypsosi pakabinamoj lauko kėdėj parko kavinės fone

Urtė Merfeldaitė (11 kl.)

„Jausmai ir tik jausmai. Žinau, kad kartais atrodo sentimentalokai, bet negaliu sustoti.“

Apie tave
Pamilau tave staiga ir nemaniau, kad matysiu dar. Tačiau tu stovi prieš mane. Laikai mano ranką ir maldauji pasilikti. Mylėjau tave kaip karštą saulę Afrikos dykumoje, kurioje paklydau mintimis, jausmais ir pati… Tavieji prisilietimai išlaisvino mane iš pančių, bet prisiminimai sugrąžindavo atgal į jas. Gyvenimas supynė mūsų likimus ir uždėjo raganos kerus. Klausiu: kodėl tu leidi pasilikti šiai kankynei? O tu man atsakai: gal skambės keistai ar visiškai nepagrįstai, bet sukilimas prieš tave primena likimą pas tave.
Tu man kaip rytmečio gėlė. Kaip dangaus žydrumą aš pamilau tave… Tavo akys man priminė žvaigždynus, o tavo lūpos vynuogynus. Kaskart pažvelgus į tavas akis skęstu jose, kaip akmenys paskęsta jūros gelmėse…
Aš įsimylėjau žodį „myliu“, ištartą tavųjų lūpų. Ir dievinau laiką, praleistą kartu su tavimi…
Aš neapkenčiau atstumo, kurį laikai tarp mūsų, klykiau iš skausmo trečią ryto ir maldavau tavęs sugrįžti.
Kada sugrįši ir pamilsi dar stipriau mane? Ar galėsiu pamatyti dar tave ateityje?
Padovanojai jausmą ir išnykai lyg sapnas ar pamiršta daina… Likau nežinioje: ar sapnavau, ar vis dėlto tikrai jutau?
Dabartyje gyvenu kaip ilgesyje: pasiilgau tavo balso ir bučinių karštų, tavo apkabinimų ir saldžių žodžių ištartų...
Tu esi mano svajonė, mano gyvenimo vilionė, tu kaip žvaigždėms dangus – man esi namai.

Vidutinio amžiaus moksleivis žvelgia pro langą klasės fone

Darius Kuokalas (11 kl.)

Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Darius – tai žmogus mįslė. Bandysime eiti kūrybos keliu ir geriau suvokti jo lūkesčius kalbant apie pasaulį, kitus ir save.“

„Kūryba mano mąstyme užima pasakiško dydžio vietą. Ji man padeda suprasti save bei atrasti neįtikėtinų dalykų kūrybos pasaulyje“, – tokios autoriaus mintys apie kūrybą.

Amžinas siaubūnas

     Nuaidėjo šūvis. Buvau šalia. Mačiau, kaip tėvas iš skausmo kentėjo, bandė dar kažką pasakyti. Tačiau jau neužteko jėgų, taip ir paliko šį pasaulį, deja... Likau tik aš. 
     – Nežudykite, leiskite bent paskambinti. Tik vienam žmogui, kuris beliko mano gyvenime.
     – Na na!  Gerai! Imk tu tą telefoną, skambink.
     Paskambinau Agnei. Laukiau, pagaliau po minutės atsiliepė.
     – Agne?
     – Tomai?! Labas...
     – Kur tu buvai dingusi?
     – Negalėjau kalbėti.
     – Kas nutiko?
     – Geriau sakyk, kur tu? Kas tau nutiko?
     – Tėčio nebėra, Adomo nebėra. Ir mus išgelbėjusio šeimininko nebėra. Senelio nebėra. Tu jau žinai, kad mamos nebėra. Ir mūsų namo Lietuvoje nebėra. Noriu, kad žinotum: tėtis, senelis, šeimininkas mirė prie mano akių...
    Telefono ragelyje kurį laiką tyla.
     – Ką tu kalbi? O kur tu dabar?
     – Surakintas, prie karių, laukiu savosios eilės...
     – Tomai, tai baisu. Negi ir tu mirsi? 
     – Tikrai jau taip...
     – Žinok, aš irgi noriu tau pasakyti... Tai svarbu.
     – Ką?
     – Korona... Sergu stipriai, nebežinau, ar  išgyvensiu...
     – Nekalbėk. Negaliu patikėti. Taip išeina, kad visi...
     – Noriu tau prieš mirtį kai ką pasakyti...
     – Ką?
      – Kad visą tą laiką mylėjau tave...
      – Aš irgi tau pasakysiu, kad tave mylėjau ir tebemyliu, Agne. Ir nesvarbu, koks mūsų likimas šią sekundę...
       Tyla.

Kelias į praeitį

       – Viskas bus gerai.  Ar tu matai, kur aš dabar.
       – O kas tau dabar bus?
       – Aš iškeliauju ten, iš kur negrįžtama.
       – Viskas bus gerai. Juk tu toks geras visąlaik buvai, nepasiduok taip lengvai...
       – Supranti, Antanai, man jau nedaug laiko liko, o donoro nėra... Man širdį reikia keisti, kad išgyvenčiau... Tik tau galiu pasakyti labai svarbų dalyką. Tu turi tai žinoti. Noriu būti palaidotas prie draugystės tilto: aš negalėsiu kitur, jis man per daug svarbus... 
       – Nekalbėk taip. Palauk minutę, jei dar gali.
Antanas žaibo greičiu skuba į gydytojo kabinetą. Ten sėdinčiam chirurgui be jokių užuolankų rėžia klausimus:
       – Ar žinote apie Pauliaus padėtį? Apie tą vaikiną, kuris laukia širdies operacijos?
       Chirurgas nustebęs pakelia akis nuo popierių:
       – Taip, žinau, laiko nebedaug liko, o donoro nėra. Padaryti nieko nebegalime.
       ...
       Operacija. Praėjus trims valandoms, Paulius atsibunda.
       – Aš gyvas, bet kaip? – klausimas garsiai.
       – Tavo draugas padėjo. Antanas buvo paskutinės minutės donoras. Jis tau atidavė savo širdį. 
       Klausimas Pauliaus akyse.
       – Deja, jo jau nebėra. Bet jis tau paliko laiškelį.
       Gydytojas paduoda laiškelį. Paulius skaito ir tarsi girdi: „Atleisk, jog daugiau nebebūsime kaip anksčiau drauge. Aš supratau, jog draugystė yra svarbiau už viską... Dabar galėsime būti neišskiriami  –  tu turi mano širdį. Tikrai negalėjau savęs žiūrėti ir gailėti, kai tokioje situacijoje buvai tu... Tu esi ir būsi mano geriausias draugas, nors ir negalėsiu su tavimi įprastai kalbėtis. Šie žodžiai yra beprasmiški, aš visada būsiu dalis tavęs. Įsidėmėk ir nesigailėk: viskas, ko man užteko, tai būti šalia tavęs svarbiausiais gyvenimo įvykiais... Ir dar. O mane, prašau, palaidokite prie draugystės tilto. Tavo draugas, Antanas.“

Gabija Kopūstaitė (12 kl.)

 „Nors, geriau pagalvojus, kūryba ir yra gyvenimas, tik šiek tiek didesnis slėpinys – kaip rebusas ar Rubiko kubas“, – šypteli.

Baigtinys


Siaurutės properšos – tai mano dalgiai,
Pergamento butaforija
Iš bandymų dienų nostalgijos.

Už manęs du žybsniai iš rubino –
Pamiršau juos susirinkti.
Kvėpinuosi padugnių nišinėmis pamazgomis,
Skinu antimoralę
Prieš eidama į terariumą.

Ten reikia baigtis:
Prie durų palikti
Žvejo tinklą užmesti ant žybsinčių
Dalgių.
Aš baigiuosi su baigtimi, esu už paraštės
Užkliuvęs nuosprendis.
Mano baigtinys – atvėsusios sparnuotos
Galūnės.

Gera nebenardyti po drumzliną
Stereotipą,
Gera pamiršti sustabarėjusias
Rūpintojėlių mimikas,
Išsilaisvinti.

#
Prisimenu savo rėkiančią membraną – 
aš buvau scylių griovys Rasų kapinėse.
-------------------------------
Skėtis ant slenksčio blaškosi,
Dabar jaučiu jo menką kūną,
Užuodžiu bundančią vienatvę.

Mano nuodėmė telpa į rankos mostą – 
Aš esu laiko kilpa,
Sukuosi nespalvotam mirksny
Prie spygliuotų šešėlių.
Susiraitau prie pradžios
Ir pratęsiu pabaigą,

Kramtau metalurgiją, bet mano
Beformis lydinys skverbiasi į radijo grotelę,
Į kitą eilėraštį,
Kitą bundantį būvį.
--------------------------------------------------
Pamiršau prologą.
Prologinis santykiavimas dar tik įvyks – 
Mano organai kalbasi apie krikščionybę,
Nutiesia orkestro programos spindulį – 
Įstrigusi radijo grotelėje galiu girdėti
Pranašo aimanas.

Aštriais kampais

Nuomotojau, aš negaliu įverti sagų.
Aš nyru į baltą molį,
Smingu į stoties dvokiantį stereotipą,
Mindau sustabarėjusius paviršius,
Čiuožiu smilties ašmenimis.
Išsikasu duobę, bandau ten išraižyti grafiką.
Į absurdo telegramą valausi ašaras – taip noriu
Sulipdyti mažą rūpintojėlį
Iš persūdytos sriubos
Ir balto molio.

Nuomotojau, sapnuok, kaip aš pamirštu Kristų.
Iš stygų neriu orkestrą
Ir kabinu ant vinies.
Tuščias kambarys
Braido po pagalves – 
Sapnuok, kaip smaigsto ten adatėles – 
Gal tai geriau už baltą vyną iš čiaupo, tai tikrai Kristus.
Sapnuok, kaip pabundu
Su korta rankoje – 
Iš vakarykščio pokerio, iš vakarykštės tavo rankos.

Nuomotojau, pamiršk mane ir mano svaisčiojimus,
Mano perbalusius puslapius.
Pasiklausyk rūpintojėlio ašarų.
Aš sumokėsiu, nuomotojau,
Leisk man pabaigti
Verti sagas.