Iš Panevėžio Sąjūdžio atminties kupiūrų. 1993 m. rugpjūčio 31 d. 23 val. 59 min. 59 sek.

Palei plytinį daugiabutį žygiuoja kareivių pulkas

Tęsiame prisiminimų ciklą su buvusiu Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininku, leidinio „Laisvas žodis“ redaktoriumi ARNOLDU SIMĖNU.

Jau ne kartą minėjau, kad tuomet, nuo Ribentropo-Molotovo akto viešo pasmerkimo 1987 m. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, žmonės pastebimai laisvėjo. Vieni greičiau, kiti – ne taip. Bet laisvėjo. Ir drąsėjo. Mintimis, poelgiais, net svajonėmis apie ateitį. Sąjūdžio fenomenas neįtikėtinai greit sutelkė tautą, tarsi tik ir laukusią mažiausio postūmio.

M. Gorbačiovo paskelbtos perestrojka ir glasnostj (pertvarka ir viešumas), pradėjus veikti Sąjūdžiui, tapo sąvokomis-slaptažodžiais. Tari tuos žodžius, bet adresatas aiškiai žino, apie ką tu iš tikrųjų galvoji.

Kai kurios svajonės gana greit pildėsi: lietuvių kalba tapo valstybinė, įteisinta vėliava, himnas, pagrobta Katedra – ir ta grąžinama!.. Šiek tiek strigo reikaliukai dėl herbo, bet ir vėl – sėkmė. Vytis vėl tapo mūsų.

1989 m. rugpjūčio istorinis Baltijos kelias buvo dar vienas įsiutinęs Kremlių žingsnis, nustūmęs „raudonąją liniją“ dar toliau. Liko slaptažodžių išslaptinimas – Nepriklausomybė. Tai buvo neįtikėtinai arti.

Vienok didžiausią abejonę dėl jos iškovojimo kėlė sovietų kariuomenė šalyje. Nė viena nepriklausomybė negyvuos, jei tebebus dislokuota okupantų armija. Daug žmonių, ypač vyresniųjų, kraipė galvas ir šnekėjo: „Nežinau nežinau, kaip čia bus su tokia galybe – rusų armija…“

Šio rugpjūčio 31 d. 23 val. 59 min. 59 sek. sukaks lygiai 30 metų nuo momento, kai paskutinis okupantų kareivis paliko Lietuvą. Ta proga negaliu neprisiminti kai kurių momentų apie SĄJŪDŽIO Panevėžyje santykius su sovietų kariuomene.

***

Kiekvienas Sąjūdžio Panevėžio komitetas rodė savo judesius. Julius Beinortas ir jo vadovaujamas Ekologinių problemų komitetas surengia tarsi nekaltą, gamtos būkle ir jos teršimu susirūpinimą deklaruojantį piketą. Tačiau kur! Prie karinio aerodromo dirbtuvių Skaistakalnio parke. Ką tai reiškė? Ogi, išvertus laikomų plakatų iš pirmo žvilgsnio nekaltus tekstus į tiesioginę kalbą, tai reiškė: „Ką jūs čia, atsibastėliai, veikiate mūsų parke? Kodėl teršiate mūsų gamtą ir apskritai jums laikas iš čia vykti namo“. Pikete dalyvauja ir aerodromo vadai, mandagiai atsakinėja į klausimus, žada neteršti gamtos. Mes taipgi mandagiai klausinėjame ir išklausome. Tačiau… tikrasis dialogas negirdimas tvyro kažkur virš galvų.

Kiekvienas panašus žingsnis buvo zonduojantis, tarsi kartis einant pelke. Tarsi tikrinant, ar dar yra takas priekyje, o gal jau reikia stabtelėti ir ieškoti variantų. Žinoma, niekur nepasidėjo privilegijų, įvairių prekių deficito ir panašios problemos, tačiau jų kėlimas buvo tapęs savotiška priedanga kur kas rimtesniems siekiams deklaruoti.

***

Kuo toliau, tuo drąsiau ieškojome to tako. Laisvėjo žodis, laisvėjo veiksmai. Praėjus vos savaitei nuo sovietų sąjungoje labai populiarios Moters dienos šventės, kovo 16-ąją, Diana Varnienė, kaip jai ir būdinga, rimtu veidu Sąjūdžio tarybos posėdyje pareiškia: kartu su Rima Rimšiene organizuos kareivių motinų piketą. „O tai ką, motinos negali domėtis savo vaikų ateitimi?“ – klausia retoriškai, o akyse žybsi šelmystė. Kodėl gi ne – gali! Iš tikrųjų, pasirodo, renginuką sumanyta įgyvendinti prie karinio komisariato. Sunku buvo patikėti – prie okupacinės armijos štabo!

Ir piketas įvyko. Sumaniai Dianos diriguojamas, todėl emocijų ir neišvengiamo emocijų protrūkio išvengta. Vien ko verta piketo organizatorės žodžių ekvilibristika: „Gerbiamos moterys, netriukšmaukime, mes gi norime paklausyti, ką atsakys gerbiami karininkai, o jie nori paaiškinti…“ Ir gerbiami karininkai aiškino, kodėl lietuviai turi tarnauti ne Lietuvoje… Tiesa, minioje buvo smagiai įsikomponavę ironiški plakatai: „My vas osvoboždajem ot obiazannosti nas zaščiščatj“ („Mes jus atleidžiame nuo pareigos mus ginti“) arba – „Išvaduotojai“, laikas namo!“.

Tuomet tai jau buvo pakankamai drąsu. Nepaisant net to, kad vos prieš mėnesį Sąjūdžio Seimas Kaune iškilmingame posėdyje Vasario 16-osios proga buvo priėmęs deklaraciją, kurioje nurodytas aiškus Nepriklausomybės atkūrimo siekis. Betgi dar net po ištisų metų, 1990 m. sausio 24 d., Lietuvos komunistų vadas A. M. Brazauskas susitikime su komjaunuoliais apie okupacines kariuomenės išvedimą tebekalbės: „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ Nuo ko – nepasakė…