Žemgališka juokingų ir kasdienių įvykių kronika apie didįjį gyvenimą

Garbaus amžiaus rašytojas ir renginio vedančioji kalbasi prie staliuko priešais auditoriją

Smagiai juokaujant apie kasdienius dalykus, vykusius sudėtingų laikų fone, ėjo rašytojo Vytauto Almanio naujausios knygos „Antrasis žemgalių išėjimas“ sutiktuvės. Žemgališkąją rašytojo tapatybę atverianti knyga – apie Viešučių kaime (Akmenės r.) karo ir pokario fone bėgusią vaikystę.

Pasak V. Almanio, buvo du žemgalių, „tikrųjų žmonių“, baltų genties, gyvenusios Žemgaloje, išėjimai, kitaip tariant – pasidavimai. Tai kryžiuočiams ir vienkiemių sunaikinimui. Antrasis išėjimas, iš kaimų ir vienkiemių, tęsiasi ir šiandien.  

Pristatoma knyga – kaip kronika. „Kaip rašysi apie tai, kas aplinkui? O iš tokių smulkių juokingų ir kasdienių dalykų susideda didysis gyvenimas. Iš to ir susideda knyga“, – sakė rašytojas.

Karas, ėjęs per gimtąjį kaimą, vaikui buvo gana linksmas ir savas. Šeima gyveno šakų pašiūrėj – vaikui įdomu ir tinka. Kareiviai šaudo, jis žiūri beveik per petį. Vaikų žaislai – kulkosvaidžių dėžutės, rasti sprogūs ginklai. Mokyklinės kuprinės vietoj knygų pilnos ginklų. Per minų lauką basam bėgti vaikui smagu.

Kuo tik jis nenorėjęs būti: kareiviu, zuikių mokytoju, keliautoju, šventuoju, Šiaurės tyrinėtoju. Buvo slapta pasidirbęs laivą iš trijų lentų, kad per potvynį išplauktų į Šiaurę. Kelią apgalvojęs – per potvynį kanalu iki upelio, juo iki Ventos upės, ja iki Baltijos jūros, Norvegijos pakrante ir Šiaurės jūra. Tik laivą atradusi mama panaudojo kiaulėms jovalą pilti.

„Su amžiumi reiktų matyti drugelius, sapnuoti spalvotus sapnus. O aš sugalvojau tėvų žemę atsiimti. Prasidėjo deklaravimas. Įveikiau. Užaugo ąžuoliukai. Pasiklydau savo sodintame miške, neilgai 3–5 minutes. Taip stojo ramybė…“, – pasakojo V. Almanis.

Knygoje rasite žemgališkų posakių žodynėlį: kaimiečiai – laukiniečiai; pasiėmiau lygiai – pasiėmiau su savimi; krautuvė kietai – parduotuvė uždaryta; kalbėti su pamušalais – su potekste; vyrai užvirto – nepareina. Pasak rašytojo, pirmas žemgalių žodis, užrašytas „Livonijos kronikoje“, yra nuostabos šūksnis „bo“, kai žemgalis karys išvydo bažnyčią. Dabar šis žodis krašte vartojamas reikšme „nes“.

Kūrybinga visa rašytojo šeima. Pasak jo, „iš kiekvieno po siūlą – ir marškiniai išeina“. Bibliotekai dovanota žmonos Julijos Almanis, sūnaus Andriaus Almanio poezijos knygų, iliustruotų V. Almanio dukterų. Rašytojas buvo atsivežęs ir kitų savo rašytų publicistinių ir grožinių knygų.

Džiaugiamės, kad š.m. kovo 30 d. „už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes“ rašytojui Vytautui Almaniui bus įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukite Lietuvai“.