Bešeimininkių pastatų šeimininkas Romanas Borisovas

Istorijos suteikia meno kūriniams papildomos vertės – ypač kada įdomiai pasakojamos. Tokį ypatingą vakarą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos lankytojams dovanojo Klaipėdoje gyvenantis dailininkas Romanas Borisovas. Bibliotekoje atidaryta jo akvarelių paroda „Taip aš žiūriu“.

Daugiau kaip 50 metų kuriantis, visame pasaulyje per 80 parodų surengęs menininkas Panevėžyje pristato savo pašaukimą – architektūrines griūvančio, apleisto, neprižiūrimo paveldo akvareles.

„Kodėl pasirinkau į pasaulį žiūrėti per akvarelę? Tai priimtina, patogi ir nereikli naminė technika. Jai nereikia daug erdvės – gyventi viename gale, kurti kitame. Tam tikra prasme ji mane lydi nuo mokyklos – tiesa, ten už mane akvareles liejo mama… – su šypsena prisimena R. Borisovas. – Dar svarbiau, kad akvarelė leidžia kurti ne meną, o istoriją. Nes mane visada pirmiausia domina pats objektas”.       

Bibliotekoje eksponuojama 20 menininko akvarelių, o vienu metu Lietuvoje veikia jau trys jo parodos. Dar dvi – Rietave, Oginskių muziejuje, ir Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centre.

„Darbų turiu nemažai, rinktis yra iš ko, todėl manau, kad į Panevėžį atvežiau tikrai gerų kūrinių. Pagrindinė mano tema – architektūrinis paveldas. Ypač domina nesaugomas ir geriausiu atveju dar negriaunamas, bet paliktas likimo valiai. Daugiausia Rytų Prūsijos paveldas, nes ten mano mamos šaknys, užaugau su jos pasakojimais. Be to, užteko vos kartą apsilankyti, ir viskas – buvau visiškai pavergtas. Dar įdomu Vilniaus senamiestis ir jo autentika. Juk esu vilnietis ir užaugau ant tų griuvėsių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas – pilys, bažnyčios, dvarai, statiniai. Jų randu mūsų šalyje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Kadangi daug keliauju, rengiu parodas Europoje ir kitur, be abejo, mano kūryboje yra daug Europos architektūros. Ypač patinka Didžiosios Britanijos paveldas. Ten gyvena sūnus su šeima, todėl dažnai tenka būti. Esu išvažinėjęs beveik visą šalį – net atokiausias salas. Savas kraštas man yra ir Vokietija – daug draugų, giminių, baigusi studijas Berlyne gyvena dukra”, – savo interesų sritį brėžia R. Borisovas.

Dailininkas užsiima ir aliejine tapyba, tačiau tema jau kita – daugiausia marinistika: jūra, kopos, marios.  Vyras juokauja: natūralu, nes jau 15 metų yra nidiškis. Visgi istorinė architektūra – kūrybinis prioritetas.

Panevėžyje R. Borisovas savo darbus eksponuoja pirmą sykį, tačiau „gal ne paskutinį”. Juolab kad šis miestas irgi yra jo paties gyvenimo istorijos dalis – Antrojo pasaulinio karo metais čia dirbo dailininko mama.

Bibliotekoje pristatomas ir naujausias dailininko kūrinys – lapkritį po pusmečio kūrybinės pertraukos nutapyta akvarelė „Portalas”.

Kankiniai kreivų veidrodžių karalystėje

R. Borisovo aistra – Rytų Prūsijos architektūrinis paveldas. Jei tiksliau, esantis būtent rusiškoje teritorijos dalyje. Pasak menininko, tai statiniai kankiniai, kadangi čia geriausiu atveju laikyti arkliai, blogiausiu – išardyti dėl plytų.

„Stebinanti kreivų veidrodžių karalystė. Naikinami senieji pastatai ir kuriamas pseudopaveldas. Prie istorinių pastatų liekanų gyvenantys žmonės, tarkim, jauna motina su kūdikiu vežimėlyje, neturi supratimo, šalia kokių vertybių vaikšto. Užtat kelią į griuvėsius tau nurodo psichiatrinės ligoninės pacientas”, – sako R. Borisovas.

Menininkas įsitikinęs: žmogus ar tauta be pagarbos istorijai, jos suvokimo ir atminties yra niekas. Todėl jo architektūrinių akvarelių tikslas – atkreipti dėmesį, priminti, papasakoti.

Tvarkingi, savininkus turintys pastatai R. Borisovui neįdomūs – tokie paprastai naudojami pagal paskirtį, būna užkonservuojami, saugomi, užrakinami, neprieinami tyrinėtojo žvilgsniui.     

Apgalvoti ir išnešioti

Architektūriniai griuvėsiai R. Borisovo akvarelėse atsiranda neatsitiktinai – apgalvojamas ir įvertinamas kiekvienas objektas, kompozicija: „Statinys turi būti subalansuotas, t. y. nekabėti ore”.

Apie kiekvieną gali pasakoti ilgai, nes pamena būklę ne tik tada, kai įamžino kūriniuose, bet tarsi šeimininkas žino ir šiandienę situaciją. 

Autorius džiaugiasi, kad tarp jo nutapytų darbų – ir seniausias statinys Latvijoje (greičiausiai ir Baltijos šalyse) – XII a. pradžios bažnyčios griuvėsiai Ikškilėje, Meinardo saloje. Dėl jo teko pavargti, mat į salą galima patekti tik nuslūgus Dauguvos upės vandeniui arba valtimis.    

Tiesa, tai ne pirmas nuotykis menininko kūrybinėje istorijoje – pavyzdžiui, seniau dar netvarkytoje Vilniaus Bernardinų bažnyčioje įkritęs į 5 metrų skylę. Visa laimė, ištraukę draugai.

„Kaip atsiranda akvarelės, atsakyti kiek sudėtinga. Keliaudamas stengiuosi viską, ką pamatysiu įdomesnio, eskizuoti, kad vėliau galėčiau prie to grįžti. Kadangi tuo užsiimu pastaruosius 50 metų ir daugiau, temų surinkta tikrai nemažai. Fotografuoju, eskizuoju, kad paskui studijoje galėčiau dirbti. Vieno darbo sukūrimas kartais tęsiasi kelias savaites ir ilgiau. Kartais greičiau. Svarbiausia – kad darbas atitiktų mano viziją. O šiaip… Medžiagos turiu tiek, kad galėčiau metus dirbti neišeidamas iš namų. Deja, nepavyksta”, – teigia R. Borisovas.  

Pastaruoju metu dailininkas dažniausiai imasi pieštuko. Piešia ir pagal užsakymą (tiesa, to daryti nemėgsta), ir užėjus norui. Kartais koreguoja ankstesnius piešinius.

„Greičiausiai tai atspindys šiandienės situacijos. Dar nutapau vieną kitą akvarelę Rytprūsių tema. Turiu kelis nebaigtus darbus Vilniaus tematika. Imantis didesnio kūrinio sudėtingiausia yra pradėti. Jei pradžia gera, tolesnis darbas yra tik malonumas”, – pasakoja menininkas.

Anksčiau ar vėliau

„Namų archyve turiu piešinių, nupieštų dar 1963–1965 metais, kai mokiausi mokykloje. Tiesiog neturiu tradicijos nieko išmetinėti. Labai daug darbų po parodų randa naujus savininkus. Perka ir privatūs asmenys ir muziejai. Vien Karaliaučiaus muziejuose yra daugiau kaip 70 mano darbų. Labai daug liko JAV – po dviejų didelių parodų 2006–2007 metais. O dar Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos muziejai… Nemažai kūrinių nusėdo ir Lietuvoje. Kadaise kolega bandė skaičiuoti – priskaičiavo apie 800…. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Vienu metu pedantiškai fiksavau nutapytus, kur ir pas ką nukeliavo… Viskam reikia laiko. Bet jei priskaičiuotume piešinius, skaičius būtų dar įspūdingesnis”, – sako R. Borisovas.

Menininkui gana sunku skirtis su savo darbais.

„Jeigu darbas yra geras ir aš norėčiau dar kur nors demonstruoti, išsiskirti sudėtinga. Bet toks jau gyvenimas… Vienu metu man vokiečiai pagal specialią technologiją gamino kūrinių kopijas. Daugiausia tų, su kuriais nesinorėjo išsiskirti. Gamybos kokybė buvo tokia, kad net su didinamuoju stiklu atskirti kone neįmanoma. Brangi technologija, bet viskas juda į priekį… Keliskart buvo vien kopijų parodos – kai rėmus duodavo organizatoriai. Pasiimi aplanką su darbais ir ramiai važiuoji. O kai atsirasdavo pirkėjų, turėdavau aiškinti, kad čia ne originalai. Be abejo, ir kaina būdavo kitokia. Bet jei žmogus užsimanydavo būtent originalo, atiduodavau. Tada sau pasilikdavau kopiją, kad galėčiau eksponuoti. Deja, ta vokiečių firma bankrutavo – norinčių darytis kopijas tokiomis kainomis nebuvo daug. Bet ir dabar stalčiuose guli dešimtys kopijų, kurių originalai jau seniai iškeliavę. Kadangi mano kūryba turi konkretų tašką žemėlapyje, dažniausiai ten ir lieka. Anksčiau ar vėliau”, – teigia menininkas.

Post scriptum

Plytų kolekcija

Gal ir nenuostabu, kad Borisovų šeima kolekcionuoja ne įprastus, populiarius daiktus – atvirukus, pašto ženklus, nedidelius suvenyrus ar mažmožius. Jų namuose – plytų eilė. Įdomių, senovinių. Su tuomečių meistrų „parašais” – pirštų įspaudais, augintinių pėdsakais. Plytas renka ir patys, ir dovanoja vaikai, draugai. R. Borisovo žmona juokauja: kolekcijai jokių užrašų nereikia – vyras kiekvieną eksponatą ir jo istoriją žino mintinai.

Nereikalingi     

„Nežinau, kuo menininkas šiais laikais gali didžiuotis. Nebent tuo, kad yra nereikalingas. O vadinamoji sėkmė… Tai yra toks subjektyvus dalykas, kad ja didžiuotis niekam nelinkėčiau. Turiu tam tikrų įgūdžių, savo laiku bandydavau mokyti studentus, bet dabar to arba nereikia, arba nelabai kam įdomu. Bet tai atskira tema”.

Kultūra

„Kultūra dabar tokioje vietoje, kad kalbėti apie tai nematau prasmės. Jei trumpai, tai jos išvis dabar nereikia. Svarbu kitus stebinti – kad ir didžiausia nesąmone, nes tik taip gali sulaukti dėmesio. O tai, kad dabar „oficiozas” remia tokias nesąmones, rodo tik jo laikinumą. Šalyse, kurios istoriškai meną traktavo kaip vertybę, kad ir Lenkijoje, tai jau suprato ir grįžta prie tradicinio meno suvokimo”.

Sau

„Ko galėčiau palinkėti sau… Dvasinės ramybės. Prieš kelias dienas amžiams išėjo mano labai geras draugas, su kuriuo mes buvome dvasiškai labai artimi. Dabar reikės pratintis, kad paskambinti galėčiau nebent į dangaus kanceliariją…”

Architektūrinės R. Borisovo akvarelės bibliotekoje eksponuojamos iki vasario 1 d.

Asta Sarapienė, komunikacijos specialistė

Gintaro Lukoševičiaus nuotraukos 👇

Pauliaus Židonio nuotraukos 👇