Ričardas Peleckas: žodis „kėdė“ atsibodo, tačiau ją piešti – dar ne

Užlipusius į antrą aukštą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos lankytojus pasitinka meninė instaliacija – ant kėdžių sėdinčios miesto laikraščius skaitančios figūros. Tai Ričardo Pelecko tapybos parodos „Juoda kaip balta“ sudedamoji dalis.

„Jokios ypatingos minties čia nėra. Man gražu tokia plastika, kaip atrodo į pėdkelnes sukišti laikraštinio popieriaus gniužulai. Kita vertus, kiekvienas galime susikurti savo interpretaciją. Tad palieku šią teisę žiūrovui“, – sako parodos autorius.

Juoda ir balta spalva nutapytuose kūriniuose dominuojantis objektas – kėdė.

„Galiu pajuokauti: pats žodis „kėdė“ man nusibodo, tačiau jos piešti – dar ne. Nors pradžia buvo dar 1994–1995 metai, kai studijuodamas atostogų grįždavau pas tėvus į Panevėžį. Kabliukas buvo ant kėdės gražiai sudėti žurnalai „Krantai“, paskutinės vakarienės tema. Turėjau tik tušo, plunksną, popieriaus. Taip su šia minimalistine technika ir prasidėjo“, – prisimena R. Peleckas.

Kėdė jo kūryboje vėl atsirado kitu grįžimu – iš Vilniaus į Panevėžį, kur prieš pandemiją įsigijo studiją.

„Koronavirusas mus uždarė ir pasodino namie. Ne visada galėjome ko reikėjo nusipirkti. Pavyzdžiui, aš kaip menininkas – priemonių. Tad vėl teko suktis iš padėties. Mečiau sau iššūkį – kasdien sukurti po darbą/paveikslą su kėde. Šiuos kūrinius žymėjau numeriais. Pradėjau nuo 365 (tiek dienų paprastai turi metai – išskyrus keliamuosius) ir ėjau mažėjimo link. Taip iki nulio. Dabar vėl pasiekiau daugiau kaip 300, tad darbų su kėde turiu išties nemažai – kone 700“, – sako R. Peleckas.

Menininko kūriniai su kėdėmis įvairūs savo dydžiu – iki pat miniatiūrų. Iš jų atrinkti ir naujajai bibliotekos ekspozicijai.              

„Darbus atrinkau atsižvelgdamas į erdvę. Ir nors ji neatrodo didelė, čia norėjosi parodyti naujesnius, didesnius. Taip paveikti, sustabdyti, sudominti žiūrovą. Beje, kai kurie jų ir atsirado sudėjus kelias ankstesniąsias miniatiūras. Man tai pasirodė įdomu. Tokį konstravimą bei toliau didinti miniatiūras ketinu tęsti – turiu nebaigtų, nerealizuotų minčių“, – teigia R. Peleckas.

II a. ekspozicijų erdvėje pristatomoje parodoje kėdės dažniausiai yra savarankiški objektai – žmogiški, charakterizuojantys, veikiantys. Jos koncertuoja, ap(si)kabina, guodžia, valgo, rūpinasi, mąsto, svečiuojasi, kankinasi ir palūžta nelaisvėje, dalyvauja begaliniame verslo procese. Kita vertus, yra neatskiriamas harmoningų namų, buities atributas.            

Pasak autoriaus, kėdė — svarbus, neišvengiamas kasdienis daiktas, atskiras herojus mūsų gyvenime: „Ant jų ilsimės, mąstome, tvirtiname svarbias sutartis, rašome projektus. O jei dar pasigilintume į naująją mokslininkų teoriją – kėdė jaučia, išsaugo ir atsimena žmogaus kūno vibracijas…“.      

R. Pelecko kūrybos parodą bibliotekoje kviečiame apžiūrėti iki 2023 m. sausio 2 dienos.

—————————-

Apie autorių

Gimęs Pakruojyje. Baigęs tuometę Panevėžio J. Balčikonio vidurinę mokyklą ir Dailės mokyklą, įstojo į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio stiklo specialybę. Vėliau mokslus pratęsė baigdamas Vilniaus dailės akademiją.

Labiausiai mėgsta imtis tapybos, grafikos, stiklo, keramikos kūrinių. R. Pelecko spalvoto stiklo indų kolekcijos buvo pristatytos pasaulinėje parodoje Frankfurte (Vokietija).

Tarptautinių simpoziumų, plenerų, grupinių parodų dalyvis. Rengia personalines parodas. R. Pelecko darbų yra įsigiję meno vertintojai iš Europos šalių, JAV, Australijos, Naujosios Zelandijos ir kt.

Šiuo metu menininkas kuria savo dailės studijoje Velžyje, veda tapybos, piešimo užsiėmimus.

Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė