Dainininkei Giedrei Kaukaitei rašymas sugrąžina artimus žmones

Viena žymiausių Lietuvos dainininkių Giedrė Kaukaitė prisistatė naujame amplua – kaip atsiminimų knygos Mano Eldoradas“ autorė, teigianti, kad dainavimas buvo jos profesija, o rašymas – dovana. Susitikimas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje buvo tarsi mini spektaklis, kuriame skambėjo ir knygos autorės žodžiai, ir jos muzikos įrašai, ir gyvai atliekama daina, kurią prieš daugelį metų padainavo jos senelis, bočius. Nepaprastai įtaigiai ištraukas iš atsiminimų knygos– apie aną ir šį laiką skaitė Panevėžio dramos teatro aktorė Asta Preidytė, o visą vakarą moderavo Elvyra Pažemeckaitė.

Žavėjo savo balsu ir grožiu

Giedrę Kaukaitę pažįstame kaip nuostabų sopraną, dainavusią dešimt metų Lietuvos operos ir baleto teatre, po to dvidešimt metų buvusią Nacionalinės filharmonijos soliste, koncertavusią prestižinėse scenose. Žinome ją kaip dainavimo pedagogę, profesorę, kuri daugiau kaip tris dešimtmečius dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Dainininkės biografijoje daug laimėtų konkursų, pagrindiniai vaidmenys operose, vokalinių simfoninių kūrinių solo partijos, surengta per 1000 rečitalių.

Lietuvių kompozitoriai F. Bajoras, E. Balsys, J. Juzeliūnas, B. Kutavičius, A. Martinaitis, M. Urbaitis ir kiti dedikavo jai kūrinius. Apie dainininkę sukurti keli TV filmai. Ypatingas laikotarpis tobulėjimo kelyje buvo stažuotė Italijoje, „La Scalos“ teatre.

G. Kaukaitės talentas įvertintas solidžiais apdovanojimais. Lietuvos liaudies artistė (1986). Apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija (1997), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2014).

Pasak E. Pažemeckaitės, G. Kaukaitė buvo ta moteris, kuri puošė Vilnių. Jos grožis tarsi nušviesdavo viską.

Prisiminimai iš vaikystės

O kokiame krašte G. Kaukaitės šaknys? Kur prabėgo dainininkės vaikystė? Žemaitija. Prūsaliai. O vėliau Plungė.  Apie tai bibliotekoje skambėjo eilės literatūrine kalba ir žemaitiškai.

„Kuo greičiau laikas bėga į priekį, tuo dažniau tą vaikystę prisimeni. Močiutę ir senelį, mamytę, kuri studijavo biologiją Vilniuje, paskui aspirantūroje. Tikriausiai kiekvieno žmogaus gyvenime vaikystės prisiminimai giliausiai įstrigę. Iš savo gimtinės, iš tų laukų, iš tų pievų, iš tų vietų, kur pirmąsyk pažvelgėme į dangų. Juk iš ten ir žvelgiame į pasaulį, į visus tolimesnius kelius. Pasiilgstu to nerūpestingo vaikystės laiko ir tos besąlygiškos meilės, kurią patyriau iš savo močiutės. Senelis man liko mįslė – toks uždaras, mažakalbis“, – pasakoja dainininkė, teigdama, kad jo būdą sąlygojo tuometis laikotarpis.

Giedrė gimė 1943 m., vokietmečiu, ir tas metas daug lėmė jos vaikystėje. Kai gyveno Prūsalių sodyboje iki trejų metukų, jos mamytė mokytojavo Plungės vidurinėje mokykloje, tėtis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, kapitonas. Mažylei niekas nepasakojo apie grėsmę, bet ji tvyrojo ore.

„Stoviu medinėj lovelėj gardelių įsitvėrusi. Petrusė susilenkusi nušokuoja prie lango. Už tvoros palei klėtį nesidairydamas žingsniuoja vyriškis . „Reek paveizėt, a ginklouts…“– sako Petrusė praskleisdama baltos užuolaidos kraštelį“, – toks ryškus pats pirmas prisiminimas apie auklę Petrusę ir jos išgąstį, nes tuo laiku galėjai tikėtis paties blogiausio. Tas vyro su kariškio uniforma be antpečių vaizdas mažajai Giedrutei įsirėžė į atmintį visam gyvenimui.

Taip, kaip ir gimtosios sodybos vaizdas. „Prūsalių sodyba tebestovi akyse kaip nupaišyta, nors jos nė ženklo seniai nebėra. Dviejų galų troba su įstiklintomis gonkomis, didelė priemenė, joje kaminas mėsai rūkyti. Priemenės kairėje – gyvenamasis kambarys, pryšininke vadinamas, greta jo – kamara. Pryšininkės kampe prie durų – plyta, ant jos verdamas valgis. Čia pat ir mano medinė lovelė su gardelėmis“, – prisimena ji.

Ankstyvuosiuose prisiminimuose ir tėtės vaizdas, pasirengusio dukrelę sodinti ant arklio (jis buvo žirgų mėgėjas, laimėjęs daug prizų už jojimą su kliūtimis).

Dar vienas momentas apie tą nuolatinę grėsmę, pavojų. Apie rusų karininko apsilankymą Prūsalių sodyboje. Jis ėjęs per kambarius, dairydamasis, ką galėtų pasiimti. Mamytė su Giedrute ant rankų sekė jam iš paskos, nedrąsiai priekaištaudama. Staiga suirzęs karininkas atsisuko, išsitraukė revolverį ir nusitaikė šauti. Tada mažylė taip suklykė ne savo balsu, kad karininkas nusikeikė ir išėjo lauk.

„Kadangi tėvas palaikė ryšius su miškiniais ir kažkas įskundė, tai tada mane iš to gražaus Prūsalių kaimo išvežė pas senelius į Plungę. Visą gyvenimą ilgėjausi besąlygiškos močiutės meilės“, – pasakojo dainininkė, labai jautriai perteikusi, kokie jausmai ją apimantys iki šiol, kai tik pažvelgia į savo močiutės– mamulėliu vadintos, nuotrauką.

Rašymas išvadavo iš vienatvės

 „Negaliu tiksliai atsakyti, kada atsirado dainavimas mano gyvenime. Gal tiesiog kažkas pasėjo sėklą ir tiek. Gal darželyje, kai gyvenau Vilniuje trejus su puse metų. Atėjo į darželį dainininkė Beatričė Grincevičiūtė ir dainuodavo kartu su mumis. Net į galvą neatėjo, kad ji neregė. Man visad labai rūpėdavo paspausti juodai baltus pianino „dantukus“, kurie vis kitaip atsiliepia. Sako, kad yra tų buvusių gyvenimų, kurie atsikartoja. Tai aš negaliu praeiti pro pianiną iki šiol,“ – kalbėjo G. Kaukaitė.

Pasak jos, nuo pat vaikystės dainavusi visą gyvenimą ir norėjusi mokytis muzikos. Žėrinti opera, kurioje praėjo dešimtmetis. Premjeros, pagrindiniai vaidmenys. Po to soliniai koncertai, laimėjus M. Glinkos konkursą, galimybė pačiai rinktis programas, jas sudaryti, interpretuoti.

„O rašymas yra kalba, kai kalbiesi su savimi. Galiu prisiekti, kad apie knygą niekada negalvojau. Labai džiaugiausi, kai mano tekstus spausdino „Literatūra ir menas“ dėl to, kad nebebuvau viena”, – sakė knygos autorė.

Ji prisiminė, kai 2013 m. Anapilin iškeliavo jos vyras Arūnas Žebriūnas, visus metus sodino ant kapo gėles, kaip močiutė buvo mokiusi, o kai atsirado kryžius ir akmeninė danga, kažkas ją tarsi atkirto nuo to ryšio ir atėjo pavėluotas gedulas, kuris tęsėsi ilgokai.

Atsigavo tik panirusi į prisiminimus – tarsi pasikartotų savo gyvenimą lyg neišmoktą pamoką. Gavo dovanų naują kūrybinį azartą, ne menkesnį už sceną ir pedagoginį darbą.

„Dainavimas scenoje buvo mano profesija, o rašymas – dovana. Esu tokia laiminga, kad net neįsivaizduojate – tarsi namie lauktų ne tik atgiję mylimi artimieji, bet ir įstabiausia sutiktų asmenybių draugija: režisieriai Juozas Miltinis, Vlada Mikštaitė, dirigentas Jonas Aleksa, bendrakursė Nijolė Ambrazaitytė, kompozitorius Antanas Rekašius, mano teta Ona Žoulienė, dievdirbys Lionginas Šepka, rašytojai Ričardas Gavelis, Juozas Erlickas ir daug kitų, dabar jau mano užrašuose apsigyvenusių“, – apie rašymo malonumus kalbėjo G. Kaukaitė.

Dvasinio aukso paieškos

Visos knygoje aprašytos asmenybės yra talentingos ir dramatiškos. Kodėl knygos pavadinimas „Mano Eldoradas“? Tai toks mistinis rojus Žemėje. Eldorado pavadinimas atsirado XVI amžiuje, kada ispanai pasiekė Ameriką ir ieškojo aukso. „Tas aukso ieškojimas atrodo labai prozaiškai, bet įsivaizduokime, kad kiekvienas iš mūsų ieško dvasinio aukso, stebuklo. O „Mano Eldorade“ žmonės ypatingi“, – sakė knygos autorė.

G. Kaukaitės nuomone, kad žmogus būtų laimingas, jis turi mylėti ir pats jaustis mylimas. Dar labai svarbu, kad jis turėtų respondentų, kurie visad atsiliepia. Ji pati turi tokių žmonių. Ir dar būtina turėti bendruomenę – kam nors priklausyti.

„Supratau, kad likau viena. Mamos nebeturiu, tėvelio jau anksčiau netekau, iškeliavo Arūnas Žebriūnas. Pagalvojau, kad esu visai viena visam pasaulyje ir taip baisu pasidarė. Tada ėmė dėliotis tie prisiminimai, kurie buvo spausdinami „Literatūroje ir mene“, jų skaitytojai vis klausinėjo, kada bus knyga. O man net baisu buvo apie tai pagalvoti“, – apie knygos atsiradimo priešistorę pasakojo G. Kaukaitė, pašmaikštaudama, kad knygyne ją visad apimanti panika dėl knygų gausos ir viršelių margumo.

Leisti knygą atrodė labai rizikinga. Tačiau patikėti jos reikalingumu padėjo keli faktoriai. Vienas jų, kad redaktoriumi panoro būti Audrius Musteikis, kuris, pasak autorės, tikrai neredaguotų niekalo. Svarbu buvo ir tai, kad knygą išleisti nutarė Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 „Man tai buvo didžiulis netikėtumas ir didžiulė laimė, kad mane palaiko, pripažįsta. Paskutinį pusmetį buvo gražaus bendradarbiavimo. Redaktorius A. Musteikis yra tikras knygos režisierius. Tai, kaip jis suskirstė ją dalimis, yra jo nuopelnas. Aš esu baisi priešgyna, bet čia buvo abipusis pasitikėjimas, be žodžių. Nuostabiai bendravome su knygos dailininke Deimante Rybakoviene. Pavyko puikiai sudėlioti nuotraukas. Niekas manęs nebarė“, – džiaugėsi knygos autorė, prisipažindama, kad visą gyvenimą bijojusi mokytojų, režisierių, teatro dailininkų, dirigentų, aktorių. Pasak jos, jei tokie būtų buvę mokytojai mokykloje, tai prisimintų ją daug maloniau nei prisimena dabar.

Apie talentingus ir dramatiškus žmones

Knygoje yra daug spalvingų prisiminimų apie režisierę Vladą Mikštaitę, kurios temperamentas išsiverždavo tarsi vulkanas, apie žolininkę, raganą Eugeniją Šimkūnaitę, kuri tiesiog priblokšdavo savo aštriais pastebėjimais apie aprangą ar kokias kitas detales bei savo milžiniškomis, namuose išaugintų gėlių puokštėmis. Ji yra padariusi įtaką dainininkei dėl papuošalų.

„O kai garsioji Lietuvos „ragana“ Eugenija Šimkūnaitė išbarė mane už čekiško stiklo apyrankę ir paliepė segėti arba tikrą brangenybę, arba jokios, susipažinau su juvelyru Pauliumi Lantuchu. Ne iš tuštybės, o patikėjusi meistro menu“, – savo knygoje rašo G. Kaukaitė, teigdama, jog didelę įtaką tobulinant skonį padarė ir Arūnas Žebriūnas.

Renginiui ypatingų spalvų suteikė aktorės Astos Preidytės skaityti tekstai apie Vaclovą Daunorą ir Juozą Miltinį. Aktorė taip meistriškai perteikė tų asmenybių charakterius, kalbėjimo manierą, dar papildydama ir savais prisiminimais, kad jauteisi tarsi pabuvęs šalia jų pačių, persikėlus į jų gyventą laikotarpį.

Žebriūnai artimai bendravo su legendiniu režisieriumi Juozu Miltiniu, tą lėmė ir penkeri abiejų režisierių darbo metai Lietuvos kino studijoje. G. Kaukaitė ne kartą dainavo pirmadieniniuose Panevėžio teatre vykusiuose koncertuose, ne kartą Maestro jai dovanojo didžiules rožių puokštes.

Šeimos galva buvo vyras

Apie savo vyrą Arūną Žebriūną, iškilų kino režisierių, vadinamą Lietuvos Feliniu, dainininkė kalba su meile ir su humoru, atkurdama įdomų ir gražų dviejų ryškių asmenybių gyvenimą. Jau pati jų pažintis buvo netikėta, o pasipiršimo scena verta filmo. Pirmas susitikimas vyko be žodžių, o antrame jau buvo pasiūlyta tuoktis.

G. Kaukaitė sakė, kad kokią antrą ar trečią dieną po vestuvių ji bandė kažką nurodyti vyrui, ką reikėtų padaryti, o šis atsakęs: „Baik. Paradui vadovausiu aš“.

Kartą, kai jau augino dvi dukras Moniką ir Ūlą Ulijoną, į jų namus užsuko statistikos rinkėjas ir paklausė, kas jų namuose yra šeimos galva – mama ar tėtis. Atsakymas buvo be jokių abejonių – tėtis.

„Žebriūnas irgi mokėjo duonos ir kefyro parnešti. Jis pats įrengė ir visus mūsų būstus: jo pirmoji profesija architektūra. Mėgdavo braižyti, projektuoti, meistrauti. Galėdavo valandų valandas knebinėti kokį sukiužusį aparatą, o sutaisęs džiaugdavosi kaip vaikas. Namų reikalai jam buvo svarbūs“, – prisimena G. Kaukaitė.

Pasak jos, vyras jai buvo didelis autoritetas ir profesine prasme, ir dėl įsitikinimų, kurie niekad nebuvo pakeisti, ir už tai, kad sugebėjo surasti savo režisūriniams darbams tokią temą, jog jam niekada nereikėjo prisitaikyti ir giedoti kažkokių nenuoširdžių ditirambų.

Linkėjo naujų knygų

Renginio moderatorė Elvyra Pažemeckaitė tikino, kad Giedrei Kaukaitei būtina ateityje parašyti dar ne vieną knygą, skirtą toms ryškioms asmenybėms, apie kurias kalbama knygoje „Mano Eldoradas“. Taip pat išleisti poezijos knygą, ką liudija autorės puikios eiliuotos  dedikacijos. Knygos autorė poetei Elvyrai įteikė išminties simbolį pelėdą ir linkėjimą smagius eilėraščius apie  šį paukštį suguldyti į vieną leidinį.

Publiką sujaudino Giedrės Kaukaitės atlikta daina, kuria jos senelis Juozas Monstvilas kartą visai netikėtai sudainavo savo anūkei, taip perteikdamas gyvenimo vertybes.

O pačiai renginio pabaigai tarsi tyro oro dvelksmas – žymaus fotomenininko Algimanto Kunčiaus prieš daugelį metų nufilmuota Giedrė Kaukaitė su nuostabaus grožio plevenančiu drabužiu, rodanti savo originalius papuošalus, grakščiai laipiojanti Vilniaus stogais.

Ji prisiminė, kad tuomet ji labai daug kalbėjo, o paskui labai nustebo, kad autorius vietoj žodžių savo filmui pasirinko muziką. „Gal aš per daug koketavau?“ – tada pamanė dainininkė. O vėliau sužinojo, kad filmavimo kamera tiesiog neturėjo garso.

Renginys iš projekto: „Literatūros ir kino dienos bibliotekoje XIII“

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio miesto savivaldybė

LKT_Logotipas 

Virginija Januševičienė

Pauliaus Židonio fotografijos