Vyskupas Jonas Kauneckas – savas visiems žmonėms

Knygos sutiktuvės, kuriose gali tilpti viskas: muzika, istorija, filosofija, teatras, jausmai ir gilios įžvalgos. Tokios buvo vyskupo Jono Kaunecko prisiminimų knygos „Prieš visus vėjus“ sutiktuvės Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Gal todėl, kad ir pačioje knygoje atsiskleidžia turtingas visokių potyrių gyvenimas, ir tokia gili asmenybė, likimo vėtyta ir mėtyta, bet atsilaikiusi prieš visus vėjus.

Iš kur aš?

Vyskupas J. Kauneckas sakė, kad nenorėjęs rašyti knygos apie save, bet kai galų gale apsisprendęs, tai nutaręs, kad bent pamąstymų, sugulusių į knygos įžangą, nebus. Likimo paradoksas – tie žodžiai tapo geriausia prisiminimų dalimi, giliausiai atspindinčių Jo Ekscelencijos gyvenimo esmę ir Jo paties stiprybę.

Ta įžanga padarė įspūdį visiems knygą skaičiusiems. Jie patiko net jaunimui, kuris paprastai išvis nelabai linkęs skaityti, juolab dvasininko memuarų.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriaus Albino Kėlerio dėka pirmasis prisiminimų knygos „Prieš visus vėjus“ skyrius nuskambėjo kaip monospektaklis apie Žmogų, ieškantį savo šaknų pačia giliausia prasme. Savo protėvių, kurie pasakytų, kodėl jis taip skiriasi nuo kitų savo šeimos narių, savo kaimynų, net ir dvasininkų luomo žmonių.

„Gal paaiškėtų, iš kur nuo pat mažumės manyje, kaimo vaike, tokia karšta knygos meilė, kad iki dabar pasilikau knygose paskendęs? Iš kur tas troškimas padaryti pasaulį geresnį? Iš kur tas noras visiems padėti, tarnauti? Iš kur ta Tėvynės Lietuvos meilė, iš kur tas noras laisvos Lietuvos, laisvo lietuviško žodžio? Iš kur tas žavėjimasis lietuvių sukilimais? Kodėl taip slėgė liūdesys, kad nebėra Lietuvos didybės?“ – į daugybę klausimų norėtų gauti atsakymą vyskupas.

Kodėl vaikystėje būsimasis sielų ganytojas taip atidžiai klausėsi kunigo pamokslo per šv. Mišias, nors jo sesėms tie klebono žodžiai atrodė nuobodūs? Pažįstantys Jo Ekscelenciją ir girdėję jo pamokslus galėtų pasakyti, kad jis yra nuostabus pamokslininkas, galintis ir pravirkdyti minią, ir ją prajuokinti, ir uždegti kilnesnio gyvenimo troškimais.

Meilė savo kraštui

Gal į daugybę Jo Ekscelencijai kilusių klausimų galėtų atsakyti Jo gimtoji sėlių žemė – Pasvalio kraštas. Ne veltui vyskupas vaikšto po buvusio kaimo laukus, čia ieškodamas ne tik atsakymų, bet ir stiprybės bei dvasios ramybės. Ne veltui jam toks svarbus kiekvienas prisiminimas, susijęs su tėvais, su artimaisiais, su kaimynais.

„Bet aš parėjau namo. Vis tiek parėjau! Klausykit, klausykit visi, parėjau namo po daugelio klajonių pasaulyje . Namo parėjau! Trajoniškietis vaikščiojo po Niujorką, Čikagą, Torontą, Amsterdamą, Romą, Berlyną, Manilą, Maskvą… O dabar parėjo namo! Žiūrėkite, parėjo vyskupas, ar galvojote kada, ar atėjo tokia kam mintis, kad bus toks iš Trajoniškio? Klausykite, Tete, Mama, žiūrėkite, jūsų sūnus parėjo, kaip visada pareidavo. Rodos, girdžiu bildesį – Tetė prie varstoto. O Mama palinkusi prie duonkepio pečiaus pakuros. Pasakysiu, kad niekada nebuvo tokia sunki, tokia baisi, tokia varginanti mano kelionė namo. Kam gi leidote taip viską išdraskyti, sunaikinti?“ – rašo vyskupas J. Kauneckas.

Artimi savo dvasia ir darbais

Knygos sutiktuves vedusi Bitės bibliotekos darbuotoja, filologė Albina Saladūnaitė – vaikščiojanti enciklopedija, tik visus faktus ji sugeba pateikti ne sausai, o jautriai, su giliu jausmu.

Ji knygos pristatymo dieną susiejo su žymiais aukštaičiais, vyskupui  J. Kauneckui savo dvasia ir savo misija artimais asmenimis – kunigu Alfonsu Lipniūnu, vyskupu Juozapu Jonu Skvirecku, vyskupu, rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu, vienu iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų Jonu Krivicku.

„Vyskupas J. Kauneckas – žuvusiųjų partizanų kapelionas“, – teigė Albina.

 Jo Ekscelencija, laidojęs žuvusius partizanus, apgailestavo, kad nespėjęs palaidoti vieno kovotojo už laisvę, kurio sumaitotą, išniekintą kūną naktį iš stribų išvogė jo narsi sesuo, parvežusi brolį mažu vežimaičiu į namus, palaidojusi savo darželyje ir per tą naktį pasenusi dvidešimčia metų.

Likimas žaidė kaip katė su pele

„Man yra vienas žmogus sakęs, kad Dievas su manimi žaidė kaip katė su pele“, – sakė vyskupas. Bet jam pačiam atrodo, kad taip gal žaidė piktosios jėgos, o Dievas visada jį išgelbėdavęs.

Juk patys baisiausi dalykai, kad jis apaks, kad negalės mokytis, kad neįstos į seminariją ir dar kiti, neįvyko. Net atvirkščiai.

Gal tai liudija ir ypatingą Dvasios jėgą, leidusią nugalėti gyvenimo sunkumus, išbandymus, eiti prieš visus vėjus, nepabūgti sovietinės valdžios persekiojimų, lagerių, visad būti ištikimam savo tikslui ir bendražygiams.

Dvasinis melioratorius

Susipažinę su vyskupo J. Kaunecko biografija, žino, kiek jam teko patirti gyvenime, kiek visko išbandyti, kiek mokytis, stengtis, belsti į seminarijos vartus, kol jie buvo jam atidaryti.

Teko mokytis ir Panevėžio hidromelioracijos technikume, o paskui numelioruoti daug žemių. Tačiau filosofas dr. Marius Markuckas, dalyvavęs knygos sutiktuvėse, žodį „melioratorius“ vartojo kitame kontekste. Pasak jo, iš lotynų kalbos kilęs žodis „melioruoti“ reiškia „pagerinti“. Juk vyskupas visą savo gyvenimą puoselėjo dvasinę dirvą. Beje, pats vyskupas rašo: „Mėgstu sakyti, kad tapęs dvasininku, nenustoju buvęs melioratoriumi. Juk melioratoriai pagerina žemę (pagal lotynišką žodį „melior“ – geresnis). Taip ir pasilikau melioratoriumi, stengiuos žmonių dvasią daryti geresnę, melioruoti“ (201 psl.).

„Pirmasis įspūdis paėmus į rankas knygą – kokia sunki knyga, fiziškai. Skaitydamas susimąsčiau, ar gali būti ji kitokia, kai aprašytas toks sunkus gyvenimas. Toks gyvenimas, kurį blaškė įvairūs egzistenciniai vėjai. Tie vėjai Jūsų neparklupdė. Akivaizdu, kad Dievas buvo su Jumis“, – sakė dr. M. Markuckas, dėkojęs vyskupui savo ir visų jaunų žmonių vardu už išminties kupiną knygą ir už tai, kad mes turime laisvą Lietuvą, kurią galime puoselėti, auginti, gražinti.

Savi Savojo atsiminimai

„Tą knygą aš perskaičiau su tokiu ūpu per vieną naktį. Tada man iškilo toks vaizdinys, du lygiaverčiai pavadinimai apie tą knygą „Savojo savi atsiminimai“ ir „Savi Savojo atsiminimai“.

Buvo pirmieji Jo Ekscelencijos vyskupavimo metai Panevėžyje (nuo 2001 m.), o mūsų pirmieji studijų metai Vilniaus kunigų seminarijoje. Mišios su vyskupu, galimybė sėdėti kartu prie stalo su Juo, kartu valgyti, šnekučiuotis. Buvo toks Jo nedemonstruojamas rūpestis mumis. Taip buvo pratęsiama Jo misija per bendradarbius, per jaunuosius kunigus, per auklėtinius“, – prisimena kunigas Justas Jasėnas.

Pasak kunigo, tai jam padarė įspūdį, kad tai jo vyskupas, to paties krašto žmogus, kad artimesnio neturėsiąs, nes artimiausias yra tas, kuris pašventino.

Beje, knygoje vyskupas J. Kauneckas irgi rašo, kad būdamas Telšių seminarijos vicerektoriumi valgęs seminarijoje kartu su klierikais prie vieno stalo ir dėl to ne kartą gavęs priekaištų iš vadovybės, kad elgiasi ne taip, kaip visi.

Nors, pasak vyskupo, buvo akiplėša, bet jam patikėdavo ypatingas pareigas, svarbius darbus, nors kartais kai kurie jo pareiškimai sukeldavo net skandalą, o knygoje kai kas ir nutylėta.

Pasak kunigo J. Jasėno, vyskupas artimas visiems ir tuo, kad jį gali visur susitikti bei prisišaukti. Jis garsiai kalba sode, važinėja dviračiu, eina į parduotuvę, laukia eilėje pašte. Galima prieiti ir pakalbinti. „Tai vyskupas, kuris kvepia savo žmonėmis“, – poetiškai apibūdino kunigas.

„Man dar brangus dalykas, kad tai yra knygos ir rašto žmogus, kad tokie gyvi ir gyvybingi pamokslai. Iš patirties, iš gyvenimo, iš to, ką jis sužinojo, perskaitė spaudoje, internete, knygoje ir būtinai įpins tą aktualiją. Tai ne iš tolimiausios praeities, nors kontekstų pamoksle būna įvairiausių, bet Jis žiūri į dabartį, į ateitį“, – kalbėjo kunigas J. Jasėnas.

Per Bachą ir Verdį

Sutiktuvių pabaiga bibliotekoje priminė nuostabų paveikslą iš šventųjų gyvenimo – tokią šviesą gali pamatyti tik didžiųjų meistrų drobėse. Šįkart ta šviesa sruvo pro bibliotekos langą, apšviesdama Jo Ekscelenciją, dalijantį autografus. Priešais stalą stovėjo kunigas Algirdas Dauknys ir grojo fleita Verdį bei Bachą. Šviesos sraute švytėjo jo plaukai lyg kokia aureolė ir žmonės aplink šnibždėjosi,kad jis panašus į angelą.

Kunigas paskui juokavo, kad didžiulė laimė, jog jo muzikavimo negirdi talentingasis Justinas Mačys – profesionalus fleitininkas, per oficialią knygos sutiktuvių ceremoniją  bibliotekoje grojęs Bachą. Jo muzikavimas visą renginį pripildė jausmų kalbos, kurios neišreikši jokiais žodžiais. Juk ne veltui teigiama, kad Muzika yra dievų kalba.

Vyskupas – Bitės bibliotekos bičiulis

Vyskupas J. Kauneckas visada buvo ir yra Bitės bibliotekos kiekvieno iškilesnio renginio svečias, be jo dalyvavimo, jo įžvalgų neapsieidavo nė vienas Panevėžio literatūrinės žiemos festivalis.

Šio festivalio rengėja, bibliotekos kultūrinių renginių organizatorė, poetė Elvyra Pažemeckaitė prisiminė, kaip vyskupas bendraudavo su poetais, su rašytojais ir teigė, kad tai yra dėsninga, nes Jo Ekscelencija ir pats yra rašytojas, o geros knygos neatsiranda be talento.

Albina Saladūnaitė sakė, kad prie vyskupo knygos „Prieš visus vėjus“ atsiradimo prisidėjo bibliotekos darbuotoja Loreta Dundulienė, sudariusi Asmenvardžių rodyklę. Knygos antrą viršelį puošia Giedriaus Zauros daryta fotografija. Daug darbuotojų dalyvavo ir knygos sutiktuvių procese.

Bibliotekos darbuotojams gražiausi žodžiai, vyskupo J. Kaunecko  įrašyti Svečių knygoje. Jo Ekscelencija rašo: „To buvimo čia niekada nebegalėsiu pamiršti. Ko gero ir gulėdamas kape vis dar jausiu tą bibliotekos dvasią“.

Virginija Januševičienė

Gintaro Lukoševičiaus nuotraukos

Renginio vaizdo įrašą stebėkite ČIA