Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos atminimo vakare užminė mįslę

Biblioteka jaukiu vakaru paminėjo panevėžiečio skulptoriaus Stanislovo Kuzmos (1947–2012) 75-metį. Prisiminimais dalijosi menininko žmona Lidija Kuzmienė, sūnus Algirdas Kuzma, skulptorius Gediminas Karalius, menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, į renginį atėję artimi giminaičiai.

„Kas mums yra skulptorius Stanislovas Kuzma, kuriam gegužės 7-ąją būtų suėję 75-eri? Gimęs Panevėžyje. Unikaliausias kūrėjas, docentas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Gedimino ordino Komandoro kryžiaus kavalierius. Kūrėjas, kurio skulptūrų esame nuolatos ištikti: Vilniaus debesyse plaukiantys Katedros frontono šventieji, regis, besisukantis auksinis Šaulys Šiauliuose, nenumaldomai liūdinti Pieta Sausio 13-osios aukoms atminti Antakalnio kapinėse, baltumu spindintis Barboros Radvilaitės skulptūrinis portretas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Panevėžyje – miesto įkūrėjas su Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ant delno. Ir tie skulptoriaus altorių Kristūs – tarsi besileidžiantys iš Dangaus. Nežinia, ką jautė ir kaip atrodė pats menininkas, kai prieš jo darbus buvo klūpoma, meldžiamasi ir aukojama. O gal atrodė taip paprastai, kaip per Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro atidarymą Panevėžyje – vaiko natūralumo veidu, perregimose akyse virpant saulėlydžiui…

Tarsi tik tam, kad šiandien galėčiau ištarti: ėjau prie karaliaus, o pasijutau prie angelo…“, – vakarą refleksija pradėjo bibliotekos kultūrinės veiklos organizatorė Elvyra Pažemeckaitė.

„Stanislovas Kuzma buvo ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai gražus žmogus. Apie jį galiu kalbėti dviem  aspektais – kaip menininką ir asmenybę. Puikiai prisimenu: atėjusi stoti į Dailės akademiją pamačiau du vyrus – S. Kuzmą ir Rimtautą Gibavičių. Abu dvelkė laisve. Taip supratau – esu tinkamoje vietoje. S. Kuzma – talentingas pedagogas, turėjęs savo sistemą. Kaip būdinga mūsų didiesiems menininkams, niekada nedėstęs savo studijų katedroje. Skulptūros neoklasikinės  linijos, kuri, manau, išliks svarbi ir ateinančiais amžiais, atstovas. Itin darbštus, talentingas, produktyvus menininkas. Meno pasaulyje retas pavyzdys – visą gyvenimą praleido irgi su menininke“, – sakė menotyrininkė R. Rachlevičiūtė.

„Stanislovui buvo svarbus Panevėžys. Senelių namai Marijonų gatvėje su vyšnių sodu, senelių kapai. Vyras buvo nepaprastai darbštus. Pavyzdžiui, studijų paskaitos. Nebūdavo taip, kad vien tik sėdėdavo ir klausydavosi. Rankose visada gabalėlis medžio ir peiliukas – dirbo. Namie konstruodavo. Likimas: kad ir prie kokių darbų prisiliesdavo, įsipareigodavo, suplanuodavo – viską padarydavo. Matyt, Kuzmų familijos bruožas. Nebaigti darbai liko tik namie, dirbtuvėse“, – pasakojo skulptoriaus žmona keramikė L. Kuzmienė.

Moters teigimu, vyras labai mėgo planuoti ir matuoti laiką – darbo, poilsio, dėstytojavimo. Kalendoriuose kiekvieną dieną, kai galėdavo kurti, pažymėdavo kryžiuku. Jei išgerdavo – taurele. Buvo žymimos dienos, kada gaudavo uždarbį, ligoninėse gulėtas laikas ir kt. Taip darė nuo 1973-iųjų iki pat mirties.

Nors S. Kuzma sunkiai sirgo, buvo labai produktyvus. Vien skulptūrų yra sukūręs per 200. Atskira istorija susijusi su Panevėžio Senvagės prieigas puošiančiu Aleksandru. Užsakymą gavo dar gulėdamas ligoninėje po antros širdies operacijos ir ėmėsi nepaisydamas sveikatos būklės.

„Turėjome neįtikėtinai mažai laiko – 9 mėnesius. Dirbome trise – aš su tėvu ir akmenskaldis Viktoras Solominas. Tėvas norėjo, kad paminklas atspindėtų tiesą – parodytų didįjį kunigaikštį kaip asmenybę. Todėl ir vaizduojamas toks – kiek išlepęs, netikras valdovas. Tik rankose – bažnyčia. Akmens gavome iš Ukrainos. Iki šiol stebina, kad suspėjome. Paprastai per tiek laiko – 9 mėnesius – padarytume nebent antkapį. Paminklui reikėtų 3 metų“, – pasakojo S. Kuzmos sūnus skulptorius Algirdas.

„Tėtis man – pirmiausia žmogus. Tiesa, per laidotuves pajutau, kad mums nepriklauso. Yra visų. Tai supratau iš jo draugų. Man taip norėjosi juos apkabinti, paguosti. Manau, visi juto tėvo šviesą, jį kaip atramą, įkvėpimą. Dar vienas prisiminimas – tėčio meilės išraiška. Rytą pabundu, o jis atnešęs trintų greipfrutų“, – į renginį susirinkusiems žmonėms pasakojo skulptoriaus dukra Gabija.

„Stasys buvo mano draugas, bičiulis. Išskirtinai geranoriškas, etiškas žmogus. Sovietiniais laikais man parodęs, kas yra kas Dailės akademijoje. Mano angelas sargas. Vienas geriausių draugų. Galbūt vienintelis“, – sakė skulptorius Gediminas Karalius.

Menotyrininkės R. Rachlevičiūtės nuomone, XX a. antrosios pusės Lietuva turėjo du didvyriškus menininkus – Algimantą Švėgždą ir Stanislovą Kuzmą: „Jiems kurti yra gyventi. Protu nesuvokiamas produktyvumas. Abu yra pavyzdys, kad kurti galima visada. Bet kokiomis aplinkybėmis. Jei kvėpuoji – vadinasi, kuri“.  

S. Kuzmos atminimo vakaras Bitės bibliotekoje baigėsi intriga. Juokaudamas mįslę užminė menininko brolis Vidmantas: „Pats pirmas Stasio darbas pakabintas viešoje vietoje, tačiau niekas jo nemato. Skulptoriaus 80-mečio arba žmonos Lidos 75 metų sukakties proga gal ir išduosiu šią paslaptį, jei gražiai paprašys“.

Gedimino Kartano nuotraukos