Res Lituana: politinio mąstymo tradicijų beieškant – nuo LDK iki parlamentinės Lietuvos

Grįžtantiems bibliotekos lankytojams Steigiamojo Seimo 100-osioms  susirinkimo metinėms bibliotekos I aukšto erdvėse parengta literatūros paroda „RES LITUANA: POLITINIO MĄSTYMO TRADICIJŲ BEIEŠKANT – NUO LDK IKI PARLAMENTINĖS LIETUVOS“.

Ši paroda – tai vienas būdų pažvelgti į lietuvišką politinį mintijimą ir jo istoriją, prasmingai įamžinti reikšmingą Lietuvos valstybei ir jos piliečiams istorinį įvykį – valstybės pamatus padėjusio Steigiamojo Seimo 100-metį. Tai proga, visiems primenanti, kad moderni demokratija gimsta ir yra įmanoma tik nacionalizmo ir tautinės valstybės dėka.

Pristatomi leidiniai byloja apie lietuviškos politinės tautos formavimą, politinio mąstymo tradicijas nuo lietuvių etnoso link gebančios sukurti savo valstybę modernios nacijos. Rasite dokumentų, atskleidžiančių teorines ir istorines modernios valstybės sampratos Lietuvoje atsiradimo prielaidas bei svarbiausius jos raidos bruožus nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškos Apšvietos amžiaus politinės tautos iki Lietuvos parlamentarizmo tradicijų istorinių tyrimų.

Politinės minties raida neatskiriamai susijusi su tautos, piliečio, valstybės sampratos analize. Lietuvos politinės minties plėtotę veikė valstybiniai ir teisiniai aktai ( XVI amžiaus Lietuvos (LDK) Statutuose įtvirtinti teisės principai, Liublino unijos aktas, 1920m. Lietuvos Respublikos konstitucija). Statutai – tai LDK pilietinės tautos formavimosi rezultatas, keičiantis valstybės pobūdį, piliečių teises ir pareigas.

Lietuvos Seimas turi savo istoriją, siekiančią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Senosios Lietuvos kurtas pasakojimas ir politinė elgsena lėmė ir modernios tautos laikyseną sukilimuose, laisvės kovose. Lietuvos Respublikos savimonė ir respublikoniška politinė elgsena ypač išryškėja XVI amžiaus viduryje, Liublino unijos išvakarėse, ir išlieka iki pat XVIII a. pabaigos. Į Liublino uniją Lietuva ateina kaip Respublika. 1795 m. įvykęs trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas panaikino Lietuvos ir Lenkijos valstybę iš Europos politinio žemėlapio, kartu nutraukdamas ir unikalią Europos parlamentarizmo istorijoje parlamentarizmo praktiką.

Parodoje pristatomi Apšvietos epochos tyrimai Lietuvoje, bandant perteikti pagrindinius Lietuvos tyrėjų atradimus, keliamus klausimus ir idėjas, besisiejančias su politiniu to laikotarpio mąstymu.

Valstybingumo ir parlamentarizmo siekius aptinkame visų nuo XIX a. pabaigos pradėjusių kurtis lietuvių politinių partijų programose. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuvių veikėjai ir pradėjusios kurtis politinės partijos beveik vienu metu su Lietuvos valstybės atkūrimo siekiu iškėlė ir parlamentinės santvarkos joje idėją. Daukantas, Maironis, Jonas Šliūpas, Vaižgantas, Petras Vileišis ir kiti tęsė, gaivino senąjį pasakojimą tam, kad jis veiktų modernios tautos gyvenimą, teiktų vertybinius orientyrus.

Lietuvos politinei tautai XX a. teko sukurti naują tautinę valstybę, patirti jos vidaus politikos permainas, žlugimą ir okupaciją, ginti tą valstybę partizanų kare ir pagaliau atkurti prarastą nepriklausomybę.

Tarpukariui skirtoje parodos dalyje rasite leidinių, nušviečiančių katalikų, tautininkų, liaudininkų ir tolimos kairės svarbiausias politines koncepcijas.

Lietuvoje dėl įvairių priežasčių partijos pradėjo kurtis tik XIX ir XX amžių sankirtoje. Iš pradžių jų formavimasis buvo susijęs su lietuvių tautiniu atgimimu. 1896 m. susikūrė pirmoji politinė organizacija – Lietuviška socialdemokratų partija (LSDP, jos pavadinimas keletą kartų kito – 1902 m. Lietuvių socialdemokratų partija, o nuo 1905 m. galutinai gavo Lietuvos socialdemokratų partijos vardą), 1902 m. įsikūrė Lietuvių demokratų partija (LDP, nuo 1906 m. Lietuvos demokratų partija), 1905 m. įsikūrė jos sparnas – Lietuvos valstiečių sąjunga (LVS). Visuomenei vis labiau skaidantis, palaipsniui pradėjo kurtis ir kitos partijos, kurių masinis kūrimasis sutapo su Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Naujai įkurtos ar atsikūrusios prieš karą veikusios politinės partijos plėtė veiklą ir ruošėsi dalyvauti pirmuose Lietuvos istorijoje demokratiniuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą.

Nors moderniais laikais Lietuvoje Seimo pradžia siejama su 1920 m. darbą pradėjusiu Steigiamuoju Seimu, istorikai jo ištakas truputį paankstina. Realaus lietuviškojo parlamentarizmo ištakų reikia ieškoti 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje įvykusiame lietuvių suvažiavime, įėjusiame į istoriją Didžiojo Vilniaus Seimo vardu, 1917 m. gegužės pabaigoje–birželio pradžioje Rusijoje posėdžiavusiame Petrapilio lietuvių seime, 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lietuvių inteligentų Vilniuje sušauktoje Vilniaus konferencijoje.

Remiantis 1919 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Valstybės Tarybos priimtu (įsigaliojo 1919 m. gruodžio 2 d.) Lietuvos Steigiamojo Seimo įstatymu, 1920 m. balandžio 14–16 d. išrinktas Steigiamasis Seimas.

XX a. pradžioje ir nepriklausomos Lietuvos demokratiniu laikotarpiu (1920–1926 m.) žodis „seimas“ lietuvių visuomenėje buvo laikomas šventu, kaip idealas, dėl kurio reikia kovoti ir stengtis, siekiant sukurti visų šalies gyventojų gerovę.

Šiais metais sukanka 100 metų, kai Kauno miesto teatro rūmuose buvo atidarytas pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis ir išrinktas Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas, įtvirtinęs Lietuvoje parlamentinę demokratiją bei padėjęs svarbiausius nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus. Tai pirmas kartas mūsų šalies istorijoje, kai surengti visuotiniai, tiesioginiai, slapti ir lygūs rinkimai, kurie vyko 1920 m. balandžio 14 – 16 dienomis. Istorinę 1920 m. gegužės 15-ąją Kauno miesto teatro rūmuose prasidėjo pirmasis istorinis Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdis, kuriam pirmininkauti buvo pakviesta vyriausia amžiumi Seimo narė, žinoma visuomenės veikėja, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Steigiamojo Seimo pirmininku išrinktas Aleksandras Stulginskis. Tą pačią dieną Steigiamasis Seimas paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją, kuri iš esmės atkartojo 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą.

Steigiamasis Seimas užbaigė tautinio atgimimo laikotarpį ir pradėjo lietuvių tautos valstybinio gyvenimo metus.

 „Šis Seimas tapo demokratinio parlamento pavyzdžiu ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Steigiamasis Seimas įtvirtino vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principus, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę, lyčių ir tautų lygybę pagal įstatymą, asmens neliečiamumą ir jo privačios sąžinės ir žodžio laisvę. Taip pat priėmė pirmąją nuolatinę valstybės Konstituciją, žemės reformos įstatymą, įvedė litą, paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją. Per pustrečių metų Lietuvą de jure pripažino šešiolika valstybių“, – įvardijo prof. Arūnas Gumuliauskas.

1920–1926 metai – Lietuvos parlamentinės demokratinės respublikos laikotarpis. Seimas šiuo laikotarpiu atliko Konstitucijos apibrėžtas funkcijas: leido įstatymus, rinko Respublikos prezidentą, kontroliavo Ministrų kabinetą.

Parodoje pristatomi leidiniai atspindi Lietuvos, per neilgą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį nuėjusios turiningą konstitucinės raidos kelią, neįkainojamą konstitucionalizmo patirtį.

Minėdami Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną prisimename ir įprasminame Lietuvos parlamentarizmui svarbias asmenybes ir įvykius.

Daugelis Steigiamojo Seimo narių buvo neeilinės asmenybės, tuo sudėtingu laikotarpiu dirbusios ypač atsakingai. Pasiaukojimas, sutarimas ir susiklausymas – pagrindinės vertybės, kuriomis vadovavosi šio Steigiamojo Seimo nariai, sutelkę visas pastangas Lietuvos valstybei atkurti.

Steigiamajame Seime buvo matomos politinių partijų įžymybės: krikščionys demokratai K. Bizauskas, J. Staugaitis, A. Stulginskis,  V. Čarneckis, E. Draugelis, kun. M. Krupavičius; socialistai liaudininkai K. Grinius, G. Petkevičaitė-Bitė, A. Rimka, M. Sleževičius; socialdemokratai S. Kairys, K. Bielinis, V. Požela, V. Čepinskis; žydai – LVT nariai S. Rozenbaumas, N. Rachmilevičius, O. Finkelšteinas, N. Fridmanas, M. Soloveičikas. Tačiau dauguma Steigiamojo Seimo narių visuomenei buvo mažai girdėti, nežinomi.

Išsamų panoraminį lietuviškos politinės minties paveikslą geriau suprasti padės didesnės ar mažesnės apimties monografijos, istorinės studijos, moksliniai tekstai, biografijų žinynai, straipsnių rinkiniai, meno albumai; daug įdomių ir aktualių istorijos problemų bei siužetų atras tiek profesionalus istorikas, tiek studentas ar mokinys,  kiekvienas besidomintis savo krašto praeitimi, valstybės ir tautos būtimi.

Kviečiame įsiskaityti, permąstyti šią datą, šį įvykį, įtvirtinusį 1918 metų Vasario šešioliktosios Aktu pažymėtą mūsų Valstybės prisikėlimą, gyvai pajusti savo širdyse, garbingos Lietuvos istorijos puslapių sklaidoje.

Parengta pagal:
Eidintas, Alfonsas. Lietuvos Steigiamajam Seimui – 100 metų
Kuolys, Darius. Apie laisvę senojoje Lietuvoje
Steigiamasis Seimas (1920–1922 m.)
Steigiamojo Seimo šimtmetis: pirmuose šalies demokratiniuose rinkimuose pasisakė 90 proc. rinkėjų
Tamošaitis, Mindaugas. Lietuvių politinių partijų ir ideologinių srovių (iki 1940 m.) istoriografija
Truska, Liudas. Parlamentarizmo I Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) bruožai

Parodą ir informaciją parengė
Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė-metodininkė Birutė Urbanavičienė.