„Aš nežinau, kur einu. Bet aš einu ir fiksuoju“

Jono Meko renginys Biržuose

Jonas Mekas, pasaulio žmogus, Biržų garbės pilietis, kūrėjas, menininkas, filmininkas, poetas, kino kritikas, visą gyvenimą – Semeniškių kaimo vaikas, 70 metų gyvenęs Niujorko džiunglėse ir galiausiai atgulęs po tėviškės dangumi. 

Tai, kas biržiečiams yra Jonas Mekas, ir patirti, ir pasitikrinti galėjome liepos 3 d. vakarą, kuomet bibliotekoje viešėjo iš Vilniuje įsikūrusio meno edukacijos centro „Rupert“ atvykusi parodos „Leiskite man svajoti utopijas“ dalis, skirta visame pasaulyje žinomam menininkui.

Justė Jonutytė (dirbusi J. Meko archyve Niujorke) ir Kotryna Markevičiūtė – Vilniuje vykstančios parodos kuratorės. Parodoje iki liepos 21 d. eksponuojami J. Meko niekur nepublikuoti eilėraščiai. Kai kurie jų rašyti dar gyvenant Semeniškiuose ar Biržuose, tai yra iki J. Meko pasitraukimo iš Lietuvos 1944 m. 

Abi kuratorės papasakojo joms kilusią idėją parodos dalį atvežti į Biržus, o eilėraščius, kurie „Rupert“ meno centre yra eksponuojami ant baltų lapų, bibliotekos salėje tiesiog skaityti. Beje, visa parodos koncepcija derinta su pačiu J. Meku, tik į parodos atidarymą, kaip buvo sumanyta, jis jau nebegalėjo atvykt…

Leonidas Čiudaras, Rita Venskūnienė, Evaldas Timukas, Dalia Kėželienė – biržiečiams puikiai pažįstami žmonės, tą vakarą tapę J. Meko poezijos skaitovais. Labai organiškai į skaitymus įsiliejo ir iš Vilniaus atvykę svečiai. Eilėraščiuose – viskas. Semeniškiai, Papilys, aplinkiniai vaikystės kaimai. Kaimynai. Kaimo draugai. Astravas. Rugiai. Kugelis. Žemuogės. Mekiškas sarkazmas ir požiūris į gyvenimą. 

Pirmojoje renginio dalyje Lukas Brašiškis, kino kritikas, gyvenantis JAV, J. Meko bičiulis, trumpai pristatė pagrindinius J. Meko biografijos faktus, kurie, anot kritiko, paaiškina jo kurto avangardiniu kinu vadinto meno prasmę.   

To vakaro pagrindiniu motyvu jis pasirinko 5-ąją J. Meko filmo „Prarastas, prarastas, pararastas“ (1976 m.) dalį. Visas filmas, kuriam broliai Jonas ir Adolfas Mekai sugalvojo pavadinimą net nepradėję jo kurti, pasakoja apie žmogaus be vietos, pokaryje vadinto dipuku, būseną, kai nebegyveni savo gimtinėje, bet dar nesi pripratęs ir radęs savęs kitoje šalyje, į kurią nuvedė likimas. 

Visi (sukūręs jų yra apie 50) J. Meko filmai yra vadinami dienoraščiais, juose nebūna pagrindinio personažo, antraeilio plano ar vaidmens. Tai gyvenimiški siužetai, fiksuotos artimų ar šiaip atsitiktinių žmonių akimirkos, kurios kuria tam tikrą istoriją, vadinamąjį poetinį kiną.

Ir štai čia labai svarbi J. Meko frazė: „Aš nežinau, kur einu. Bet aš einu ir fiksuoju“. Pasak L. Brašiškio, J. Meką jis vadina bastūnu su kino kamera, kuriam darbas buvo labai svarbus – jis dirbo, kūrė, montavo, rašė nuolat. Net paskutinę gyvenimo dieną, būdamas 96-rių. 

1962 m. į savo palėpę Manhatane J. Mekas susikviečia JAV avangardinio ir nepriklausomo kino kūrėjus ir jie įsteigia savo pačių kuriamų filmų platinimo centrą (vėliau, 1970 m., J. Mekas Niujorke įkuria pasaulyje didžiausią  avangardinio kino muziejų, veikiantį iki šiol, kuriame jis dirbo iki paskutinės dienos). Apie tai kitą ryta jie paskelbia JAV ir pasaulio žiniasklaidai. L. Brašiškis citavo Meką, rašiusį, kad „tuo laikotarpiu mano palėpė tapo laikinuoju kooperatyvo ofisu (jei penkeriems metams apibūdinti tinka vartoti žodį „laikinuoju“). Aš miegodavau po filmų montavimo stalu. Visa likusi buto dalis buvo naudojama visuomet ten buvusių ir vieni kitiems savo filmus rodžiusių kino kūrėjų“. 

L. Brašiškis prašė atkreipti dėmesį į tai, su kokiais meno žmonėmis Jonas ir jo brolis Adolfas Mekai bendravo Amerikoje. J. Meko citata: „Tai buvo ypatingai įdomus laikotarpis, ten rinkdavosi visi – Salvadoras Dali, Alenas Ginsbergas, Andy Warholas, Jackas  Smithas, Barbara Rubin – visi!“. Visi jie – įvairių meno sričių atstovai, savo kūryba tuo metu, kaip ir Mekas, užkariaujantys pasaulį. 

Be šių žmonių, J. ir A. Mekai bičiuliavosi su rašytoju Džeku Keruaku (romano „Kelyje“ autoriumi), dainų kūrėja ir atlikėja Patti Smith (2017 m. išleistos knygos „Tiesiog vaikai“, kurioje minimas ir J. Mekas, autore), na, ir mums visiems žinomos garsenybių pavardės, tapatinamos su J. Meku – tai menininkė Yoko Ono, Džonas Lenonas, Jurgis Mačiūnas ir daugelis kitų…

O ar dabar galime įsivaizduoti, kad, kurdamas kartu ir gyvendamas greta šių pasaulinio lygio menininkų, J. Mekas nuolat (!) ilgėjosi Semeniškių? Tai ir vėl tie patys realybės spygliukai, ilgesio dūriais besibadantys ir jo filmuose, ir poezijoje, ir gyvenimo filosofijoje. 

Biblioteka džiaugiasi naujomis pažintimis ir draugyste su žmonėmis, kurie yra susiję su J. Meku. Smagu, kad jie atranda mus, biblioteką, Biržus (po renginio svečiai lankėsi Semeniškiuose, kur juos sutiko saulė, lietus ir vaivorykštė), o mes juos. 

Renginio dieną ne kartą kartojau ispanų dailininko Salvadoro Dali, su kuriuo bičiuliavosi J. Mekas, frazę: „Aš neieškau. Aš randu“. Labai nuostabu yra rasti ir atrasti J. Meką iš naujo ir įprasminti jį Biržuose. Įvairių darbų dar laukia labai daug. 

Visa paroda „Leiskite man svajoti utopijas“ veikia Vilniuje,  „Rupert“ meno edukacijos centre (Vaidilutės g. 79, Vilnius) iki liepos 21 d. 

Indra Drevinskaitė – Žilinskienė, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka

Nuotraukos Evgenia Levin