Parodų skolinimas

„Dievo pasiuntinys, arba Aukštųjų gyvenimo vertybių sargyboje“ Jonas Mikelinskas

Šiais metais minime 100-ąsias monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gimimo metines. Šia proga LR Seimas 2022-uosius metus paskelbė monsinjoro K. Vasiliausko metais, taip ragindamas prisiminti šviesų dvasininko atminimą ir reikšmingą jo indėlį į valstybės raidą.

Panevėžio kraštas, lyg Šiaurės Lietuvos centras, išskirtinai suaugęs su Monsinjoro gyvenimu. Čia pat Vabalninkas, jo gimtieji namai, tuometinių Biržų gimnazistų bičiulystė su Panevėžio Vyrų gimnazijos jaunuoliais-literatais, bendri poezijos vakarai. Vyskupas Kazimieras Paltarokas, kunigas Alfonsas Lipniūnas – Monsinjoro dvasios vadai.

Profesorė Vanda Zaborskaitė, poetė Pranutė Aukštikalnytė – Panevėžio gimnazistės, o ir viso gyvenimo bičiulės. Ir daugybe kitų gijų esame surišti su Monsinjoro pasauliu.

Paroda „Dievo pasiuntinys, arba Aukštųjų gyvenimo vertybių sargyboje“ norėjome aprėpti Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gimtąjį kraštą, jo literatūrinį pasaulį, bendražygių prisiminimus, poetų eiles, dedikuotas Monsinjorui.                      

Parodą sudaro: 4 kilnojamos lentynos, parodos užrašas, citatos, apie 50 leidinių.

Kontaktinė informacija
Janina Janickienė, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė-metodininkė
Tel. (8 45) 50 20 36, el. p. janina.janickiene@pavb.lt

Leidinių paroda „Karaj jołłary – karaimų keliai Lietuvoje“

Paroda skirta paminėti karaimų metus. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas tai, kad Lietuvos karaimų bendruomenė yra Lietuvos, jos istorijos ir kultūros dalis, ir siekdamas pažymėti Lietuvos karaimų istorijos ir kultūros 625 metų jubiliejų, 2022 metus paskelbė Lietuvos karaimų metais.

Karaimų bendruomenės Lietuvoje ilgus amžius besitęsiantis gyvenimas yra tiek turtingas, daugiašakis ir spalvingas, kad aprėpti tą visumą gana sudėtinga. Ši bendruomenė lietuvių labai gerbiama, suvokiama kaip savitos kultūros nešėja. Karaimai pasižymi itin aukštu išsilavinimu, žmogišku teisingumu, tolerantiškumu ir ypatinga pagarba Lietuvai, kurioje jų protėviai gyvena daugiau kaip šešis šimtus metų.

Leidinių paroda „Karaj jołłary – karaimų keliai Lietuvoje“ supažindina su karaimų tautos kultūra ir istorija Lietuvoje, siekiančia XIV a. pabaigą. Karaimų tautos kelias daugiau kaip 600 metų driekiasi Lietuvos istorijos metraštyje, šalies visuomeninio, kultūrinio ir politinio gyvenimo terpėje. Per tą laiką šaknimis ir siela karaimai įaugo į šią žemę. Ir šiandien karaimų bendruomenės turiningos veiklos dėka mūsų valstybėje gyvuoja istorinės tiurkų etninės bendrijos, visame pasaulyje girdisi iš Lietuvos tiurkiškos etnokultūrinės erdvės sklindantys nepamirštami balsai.

Parodą sudaro: 4 kilnojamos lentynos, parodos užrašas, citatos, apie 50 leidinių.

Parodą su parodinėmis lentynomis galima užsisakyti nuo rugsėjo 1 dienos.

Kontaktinė informacija
Janina Janickienė, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė-metodininkė
Tel. (8 45) 50 20 36, el. p. janina.janickiene@pavb.lt

Vilčių ir aukų metas. Paroda apie Birželio sukilimą Lietuvoje

Paroda „Vilčių ir aukų metas: 1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje ir Panevėžio krašte“, skirta šio sukilimo 80-osioms metinėms atminti. 

Prieš 80 metų Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) suorganizuotas ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą nepriklausomą Lietuvos valstybę ir paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Sukilimas buvo politiškai ir organizaciniu požiūriu pribrendęs kaip lietuvių politinės valios pareiškimas bei politinio pasitikėjimo savo jėgomis aktas.

 „Tautos herojinis aktas“ – taip Birželio sukilimą pavadino vienas iš pasipriešinimo nacių ir sovietų režimams veikėjų Adolfas Damušis (1941 m. Lietuvių aktyvistų fronto karinio štabo Kaune vadas, Birželio sukilimo vienas organizatorių ir vadovų, Lietuvos laikinosios vyriausybės pramonės ministras, vienas vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto organizatorių).

Tarptautiniu požiūriu Birželio sukilimas buvo ryškus Lietuvos nepriklausomybės bylos atnaujinimas ir priminimas pasauliui, kad lietuvių tauta nori gyventi nepriklausoma ir gali tai savo valia praktiškai paliudyti.

Sukilėliai aktyviai kovojo ir Panevėžio apskrityje. Per Panevėžio apskritį ėjo svarbūs Raudonosios armijos ir sovietinio aktyvo atsitraukimo keliai šiaurės rytų kryptimi. Dėl to sukilėliams dažnai tekdavo susidurti su besitraukiančiais sovietais. Nepaisant sunkių ir rizikingų veikimo sąlygų, Panevėžio apskrities sukilėliai iniciatyvą laikė savo rankose. Jie puldinėjo ir nuginkluodavo besitraukiančius raudonarmiečių būrius, užimdavo valsčių centrus ir bažnytkaimius, atkurdavo buvusias lietuviškos valdžios įstaigas. Aktyvūs koviniai veiksmai pareikalavo nemaža aukų – žuvo 39 sukilėliai.

Eksponuojamuose dokumentuose Birželio sukilimo istorinio tyrimo ir politinio vertinimo problematika išveda mus žymiai toliau ir plačiau, nei tos kelios 1941 m. birželio dienos. Juose liudijama apie tai, kad 1941-ųjų birželį šis sukilimas amžiams paneigė sovietų paskleistą mitą, kad lietuviai savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą ir tapo pirmuoju ilgos kovos dėl nepriklausomybės žingsniu. Sukilimo pavyzdys, kaip laisvės kovų testamentas,  vėliau įkvėpė Laisvės kovotojus – partizanus, intelektualinės rezistencijos kovotojus, Lietuvos Laisvės Lygą, Lietuvos Sąjūdį, užbaigusį sukilimo idėjos įgyvendinimą Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktu.

Svariuose mokslo darbuose, monografijose, dokumentuotuose atsiminimų rinkiniuose  atrasite autentiškus  liudijimus, kurie pakvies susimąstyti apie tų laikų prasmę ir idealus. Šios knygos yra svarbios šiandienai. Svarbios dabarčiai, svarbios mūsų istorinės kovos už laisvę nepertraukiamam tęstinumui…

Šia paroda kviečiame ne tik paminėti Birželio sukilimą, per 2000 žuvusių jo dalyvių, tačiau ir analitiškai pasvarstyti apie jo organizatorių likimą, studijuoti ir įvertinti paties sukilimo reikšmę Lietuvai, skirtingas egzistuojančias jo atmintis, atveriant  mūsų istorijos skaudžiausius puslapius.

Kontaktinė informacija
Janina Janickienė, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė-metodininkė
Tel. (8 45) 50 20 36, el. p. janina.janickiene@pavb.lt

MAŽAS MIESTELIS PRIE DIDELIO KELIO: Lietuvos kultūros mažosios sostinės

Šia paroda biblioteka pristato leidinius, supažindinančius su Lietuvos kultūros mažosiomis sostinėmis, atsiskleidžiančius jų patrauklumą ir matomumą plačiajai kultūros visuomenei.

Parodos turinį pristatyti norisi profesorės Viktorijos Daujotytės įžvalga: „Tėvynė, valstybė iš prigimtosios kultūros iškyla per jos pačios kultūrinius darinius, kai nuo prigimtosios kultūros neatitrūkę asmenys įgyja didesnės socialinės ir kultūrinės patirties, kūrybos galimybių, atvirumo pasauliui, kai atsiranda organizuoti socialiniai dariniai“.

Mažoji kultūra – tai judėjimas už kultūringesnį Lietuvos miestelį ar kaimą, o kultūros sostinės metai – tai bendrystės, tradicijų tąsa ir kultūros atspindžiai kiekvienoje gatvelėje, kiekvieno namuose. Yra miestelių, kurie džiugina savo ramiu jaukumu, paprasta bet tvarkinga infrastruktūra ir tam tikra tos vietovės dvasia (genius loci). Jie unikalūs savo turtinga praeitimi, garsiais ten gimusių ar gyvenusių žmonių vardais, etnokultūra.

Lietuvos etnokultūrinės tapatybės ištakų reikia ieškoti ne didmiesčių dangoraižiuose, o mažuose miesteliuose, jų kuriamoje gyvybingoje aplinkoje.

Daugelyje mažųjų sostinių vietinių entuziastų, kultūros darbuotojų ir savanorių jėgomis sukuriami nuostabūs kultūriniai renginiai vietinei bendruomenei, auga profesionalaus meno prieinamumas ir sklaida, atsiranda naujų kultūrinio turizmo iniciatyvų, kuriomis stengiamasi grąžinti į Lietuvos žmonių širdis meilę ir pagarbą savam kraštui bei jo tradicijoms. Tuo pačiu skatinamas bendruomenių kultūrinis aktyvumas, stiprinamas etnografinių regionų savitumas, gerinama sociokultūrinė aplinka, kuriamos naujos kultūros tradicijos, gaivinamos ir puoselėjamos senosios.

Miestelių ar kaimo vietovių galias generuojančios gerosios praktikos reiškiasi kūrybinėmis bendruomenių iniciatyvomis: istorinėmis konferencijomis, šventinėmis eisenomis, meno mėgėjų bei profesionalių atlikėjų pristatymais, mugėmis, bendrystės simbolinės ugnies kūrenimu ir įvairiais renginiais, kuriuose atspindi regionų etniniai motyvai, tradicijos ir istorinė atmintis.

Lietuvos mažųjų kultūros sostinių konkursą inicijuoja Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga. Projekto partneriai – Lietuvos Kultūros ministerijos kultūros taryba, Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos seniūnų asociacija. Šis projektas padeda užmegzti prasmingus kultūrinius mainus tarp pačių mažųjų kultūros sostinių, paskatinti naujas kūrybines iniciatyvas, kurios tęsiamos ir ateityje.

Mažosios kultūros idėja gimė Naisiuose, todėl 2015 m. čia suplevėsavo pirmosios mažosios sostinės vėliava.

Nuo 2016 m. kasmet tituluojama po 10 mažųjų kultūros sostinių, iš kiekvienos apskrities po vieną  šauniausių kaimų ir miestelių, kurie neša mažųjų Lietuvos kultūros sostinių vėliavą ir tampa gražiu pavyzdžiu kitiems.

Lyg šiai parodai skirta apibendrinanti Vytauto V. Landsbergio mintis: „Retsykiais politikų, filosofų ar visuomenininkų lūpose pasigirsta minčių, kad Lietuva kelsis tik tada, kai pabus jos provincija, kai mažųjų miestelių žmonės ims aktyviau puoselėti bendruomeninę dvasią, kai jie taps savarankiškais piliečiais ir ims tvarkytis savo namuose […] būtina humanizuoti mūsų viešąją erdvę ir kažką daryti su provincija – rimta nacionaline bei regionine politika atkovoti ją iš nevilties ir destrukcijos”.

Įvairiarūšiai parodos leidiniai eksponuojami chronologinės sistemos tvarka. Ekspozicija profesionaliai iliustruota informatyviais plakatais, sukurtais bibliotekos dizainerės-maketuotojos Mildos Lašaitės.

Kontaktinė informacija
Janina Janickienė, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė-metodininkė
Tel. (8 45) 50 20 36, el. p. janina.janickiene@pavb.lt

SEPTYNIŲ ŠIMTMEČIŲ „ISTORINIS TILTAS“ IŠ KRYMO Į LIETUVĄ: 2021-ieji – Lietuvos totorių kultūros ir istorijos metai

2021-ieji LR Seimo nutarimu yra paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais, įvertinant, kad totoriai paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje, dalyvavo visuose karuose ir sukilimuose, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Lietuva nuo seno buvo daugelio tautų, kalbų, kultūrų ir tikybų šalis. Tarp daugelio kitų tautinių-religinių mažumų atstovų ypatingą vietą užima totorių bendruomenė, kuri egzistuoja ir šiandien, puoselėja savo kultūrą ir tradicijas. Ši bendruomenė savo gyvenimą glaudžiai susiejo su Lietuva ir yra nedaloma mūsų valstybės istorijos dalis.

Pirmosios žinios apie totorius randamos senosiose kronikose, taip pat to meto kelionių aprašymuose, istorikų darbuose, išlikusiuose rankraštiniuose dokumentuose: privilegijose, teismų dokumentuose ir kt. Vienas pirmųjų totorius aprašė Žilberas de Lanua („Guillebert de Lannoy“, 1386–1462), flamandų keliautojas ir diplomatas, kuris 1413–1414 m. lankėsi LDK, o 1421 m. jį, kaip Anglijos karaliaus pasiuntinį, priėmė Jogaila bei Vytautas.

Darbe „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ bene išsamiausiai totorius aprašė Mykolas Lietuvis (apie 1490–1560), puikiai juos pažinojęs.

Atidžių studijų vertos Vladislovo Sirokomlės įžvalgos apie totorius 1860 m. išleistoje kraštotyros knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. V. Sirokomlė iš Nemėžio totoriaus Michalovskio gavo dokumentų, kuriais remdamasis papasakojo totorių istoriją Lietuvoje Vladislovo IV laikais, aprašė jų buitį, papročius, religiją.

Lietuvos totoriai – unikali etninė grupė, išeivių iš Aukso Ordos ir Krymo chanato palikuonys, šiuo metu gyvenanti Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos Respublikos vakarinėje dalyje ir Lenkijos Respublikos rytiniame pasienyje.

1319–1320 m. didysis kunigaikštis Gediminas sudarė sutartį su totoriais. Vis dėlto totorių migracijos į LDK pradžia siejama su Vytauto Didžiojo valdymu – 1397-ieji laikomi oficialia totorių atvykimo į Lietuvą data, Vytauto įsteigta pirmąja LDK totorių gyvenviete ties Vokės upe, kai  Vytautas – Vatat Bijus (priešus triuškinantis karalius) po karų su Aukso orda atsivedė ir apgyvendino prie minėtos upės totorius su šeimomis, mainais už ištikimą karo tarnybą skirdamas jiems žemių. Jo pastangomis XIV – XV a. totoriai buvo apgyvendinti aplink svarbius LDK centrus – Gardiną, Lydą, Naugarduką, Krėvą, Kauną. Totoriai kūrėsi ir Nemėžyje, Vokėje, Kenoje, Merešlėnuose, Keturiasdešimt Totorių kaime, taip pat ir Pietryčių Lietuvoje – Raižiuose. Gyvenvietės buvo strategiškai suplanuotos ir turėjo ginti nuo kryžiuočių ir kalavijuočių. Daugelyje šių gyvenviečių iškilo ir musulmonų mečetės.

Totoriai nuolatos minimi dokumentuose apie Žalgirio mūšį. Jie pristatomi kaip puikūs kariai ir ištikimi lietuvių pagalbininkai, dalyvavę visuose XVI– XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos kovose su gausiais vidaus ir išorės priešais. Totoriai aktyviai kovojo 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujame sukilime, neliko nuošalėje ir kituose sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje. Lengvoji kavalerija, pritapusi daugelio pasaulio šalių kariuomenėse – ulonai – gavo vardą nuo totorių pulkininko Samuelio Ulano. Totorių, garbingų karių, visada ištikimų savo naujajai tėvynei, atmintis išliks  lietuvių tautos sąmonėje.  

Dar ir šiandien senieji musulmonų imamai savo maldose mini totorių globėją Vytautą Didįjį. Atminti šiai sąjungai 2010 metais Raižiuose buvo pastatytas granitinis 5,2 m aukščio paminklas su užrašu „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“ ir įspaustais Gediminaičių stulpais bei totorių simboliu Tarak Tamga.

LDK totoriai yra sukūrę unikalią raštiją, kurioje šalia arabiškų liturginių tekstų tais pačiais arabiškais rašmenimis surašyti religiniai kūriniai turkų, rusėnų ir lenkų kalbomis. Totorių raštija – chamailai, kitabai, pusiau kitabai – buvo reikalingi praktiškai atlikti religines apeigas.

Iki XIX a. Lietuvos totoriai gyveno gana uždarai, kompaktiškomis kaimo bendruomenėmis. Laikui bėgant, turtingesni totoriai vis dažniau pasirinkdavo civilinę tarnybą, užimdami pareigas teismuose, savivaldybėse.

XX amžiaus pradžioje tautų kovos už nepriklausomybę ir totorių inteligentiją pažadino tautiniam atgimimui. Nors pirmasis pasaulinis karas sumažino totorių skaičių Lietuvoje, bet po karo jie atkūrė Kauno, Raižių ir Vinkšnupių bendruomenes.

Lietuvos klestėjimui daug nusipelnė garsūs tarpukario totorių bendruomenės veikėjai: Lietuvos karininkai broliai Juozas, Romualdas ir Dovydas Kalinos, Bačkonių dvaro savininkas pulkininkas Juzefas Bazarevskis, dailininkas ir Valstybės teatro scenografas Ramazanas Krinickas, balerina Olga Malėjinaitė ir kt.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos totorių bendruomenė neteko savo inteligentijos, dalis jų žuvo, bet diduma emigravo, išsiblaškė po pasaulį.

Sovietiniais laikais totorių bendruomenei Lietuvoje grėsė išnykimas, totoriai ištirpo tarp miestų gyventojų, sunyko religijos reikšmė.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę totorių bendruomenė kovodama prieš asimiliaciją ir siekdama išsaugoti tapatybę atsigręžė į savo ištakas. 1988 m. buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, prasidėjo totorių bendruomenių visuomeninė veikla, atgijo dvasinis gyvenimas, stiprėjo religinis atgimimas: atsikūrė ir naujai susikūrė musulmonų bendruomenės, kurios nedelsdamos atkūrė nuosavybės teises į išlikusias mečetes.

1998 metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas. Dabar Lietuvoje veikia keturios mečetės: Kauno, Keturiasdešimties Totorių kaimo, Nemėžio ir Raižių. Visos jos pripažintos kultūros paveldo vertybėmis ir įtrauktos į Kultūros vertybių registrą.

Maža etninė grupė, šiuo metu sudaranti tik 0,1 proc. visų Lietuvos gyventojų, nors ir praradusi savo gimtąją kalbą dar XVI–XVII a., per 700 metų sugebėjo išsaugoti savo papročius, religiją, kultūrą ir mistinės dvasios, ir racionalaus grūdo pradus, nepamiršdami ir savo gimtinės, ir Lietuvos, ir Dievo (Alacho). Paskutiniais statistiniais duomenimis šiandien Lietuvoje gyvena apie 3000 totorių.

Parodoje pristatomi dokumentai, atspindintys Lietuvos totorių istoriją nuo XIV a. antrosios pusės iki šių dienų bei liudijantys, kaip Lietuvos totoriai reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros.

Supažindiname su keletu jų: vienas iškiliausių Lietuvos totorių tyrinėtojų Stanislovas Kričinskis (1993) monografijoje „Lietuvos totoriai“ analizuoja svarbiausius istorinius Lietuvos totorių gyvenimo įvykius, aprašo jų papročius, verslus, materialinę kultūrą, supažindina su islamo tikėjimu, raštija, kalba ir tautosaka.

Lietuvos totorių etninės grupės formavimosi istorinį kontekstą paaiškina knygos bendraautorių moksliniai straipsniai A. Jakubausko „Lietuvos totoriai vakar ir šiandien“. Knygoje surinkta apie šimtas žymių Lietuvos totorių, palikusių pėdsaką istorijoje ir kultūroje, biografijų.

Galinos Miškinienės (2009) parengtas leidinys „Ivano Luckevičiaus kitabas – Lietuvos totorių kultūros paminklas“ gali būti vadinamas LDK musulmonų enciklopedija. Rankraščio tekstai atspindi, tai kuo vadovavosi Lietuvos totorių bendruomenė ne tik religiniame, bet ir kasdieniniame gyvenime. Tekstuose yra duomenų apie musulmonų apeigas ir tradicijas: aprašomi laidojimo papročiai.

Parodoje rasite Galinos Miškinienės, Tamaros Bairašauskaitės, Ado Jakubausko ir kitų totoristikos mokslininkų parengtų studijų, straipsnių rinkinių, solidžių monografijų.

Tikimės, kad eksponuojami leidiniai padės atidžiau pažvelgti į šią mažą, bet svarų indėlį įnešusią bendrapiliečių tautą, šimtmečiais kartu su mumis kūrusią savo antrosios tėvynės identitetą bei suteiks galimybę atrasti autentišką Lietuvos totorių pasaulį, pajausti  daugiakultūrę šalies tapatybę.

Parengta pagal:

„Istorinės vietos, atmintys, tapatumai“ / sudarytojas Vytautas Berenis. (Vilnius, 2010).
„Lietuvos totoriai : istorinės ir etnografinės monografijos bandymas“. (Vilnius, 1992).
„Orientas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos visuomenės tradicijoje: totoriai ir karaimai“. (Vilnius, 2008).
„Apie totorių bendruomenę“
Burba, Domininkas. „Lukiškių totorių praeitis“.
Lukauskaitė, Aušra. „Totoriai Lietuvoje: XXI a. musulmoniškos tapatybės iššūkiai.[Magistro baigiamasis darbas].
„Mūsų protėviai – totoriai“. Pokalbis su Adu Jakubausku.
Paroda „Šimtmečių istorijos liudijimai: totoristika LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose“.
„Tartaras, svogūnai ir Vytautas Didysis – minint Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus“.
„Totoriai Lietuvos istorijoje: nuo priešų iki piliečių“.
Vaitekūnas, Stasys. „Lietuvos tautinės mažumos: žydai, totoriai, karaimai, čigonai/romai“.

Kontaktinė informacija
Janina Janickienė, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė-metodininkė
Tel. (8 45) 50 20 36, el. p. janina.janickiene@pavb.lt