Rankraščių rinkiniai – fondai nuo 151 iki 200

F151 Hokušaitė Regina

F152

F153 Zaborskiai Juozas ir Kamilija

F154 Vilkončiai Vytautas ir Silvija

291 saug. vnt., chronologinės ribos 1919–2016 m.                                                                   

Vilkonciai
Silvija ir Vytautas Vilkončiai. Panevėžys. Apie 1953 m. PAVB F154-197

Pedagogas, choro dirigentas Vytautas Vilkončius gimė 1930 m. balandžio 26 d. Panevėžyje.

Mokėsi Panevėžio I gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje ir Muzikos mokykloje. 1951–1956 m. dėstė muziką Panevėžio mokytojų seminarijoje, vadovavo vokaliniams ansambliams, pučiamųjų orkestrui ir moksleivių chorams. Kurį laiką vadovavo Panevėžio cukraus fabriko vyrų chorui. 1955–1960 m. neakivaizdiniu būdu studijavo choro dirigavimą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

Nuo 1957 m. V. Vilkončius – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto laborantas. Nuo 1958 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų dainų ir šokių liaudies ansamblio vadovas ir dirigentas. Tuo pačiu metu mokė muzikos ir dainavimo, vadovavo moksleivių chorams, vokaliniams bei instrumentiniams ansambliams Vilniaus Salomėjos Nėries ir 16-ojoje vidurinėse mokyklose. Meno mėgėjų apžiūrose, dainų šventėse ir festivaliuose chorai, vokaliniai ansambliai ir orkestrai, vadovaujami V. Vilkončiaus, laimėdavo prizines vietas. Sukūrė pjesių estradiniam orkestrui, skudučiams, dainų vokaliniams ansambliams ir chorams.

1962 m. lapkričio 14 d. V. Vilkončius žuvo autoavarijoje Vilniuje.

Pedagogė, socialinių (edukologijos) mokslų daktarė Silvija Vilkončienė (buvusi Žiaunytė) gimė 1929 m. sausio 16 d. Subačiuje (Kupiškio r.). 1936–1941 m. mokėsi Subačiaus pradinėje mokykloje. 1941–1943 m. – Panevėžio 2-ojoje mergaičių gimnazijoje, 1943–1944 m. – Kauno 6-ojoje gimnazijoje, 1944–1948 m. – Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1952–1957 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (VPI) ir įgijo istorijos mokytojo kvalifikaciją. Nuo 1957 m. – Vilniaus pionierių ir moksleivių rūmų direktorė. 1960–1993 m. VPI Pedagogikos ir auklėjimo katedros dėstytoja. Yra dirbusi Vilniaus 23-ojoje vidurinėje mokykloje istorijos mokytoja. 1981 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją „Studentų – būsimų mokytojų praktinio parengimo darbui su pionieriais turinys“.

Vilkončienė skaitė pranešimus auklėjimo temomis pedagoginėse mokslinėse konferencijose Vilniuje, Taline, Erfurte, Maskvoje, Kurske ir kt. Dalyvavo „Žinijos“ draugijos veikloje.

Gyvena Vilniuje.                                                                               

Fondo sudėtis                                                                                                                              

Biografiniai, asmens ir veiklos dokumentai: V. Vilkončiaus autobiografija, gimimo pažymėjimas, užrašų sąsiuviniai ir užrašų knygelės, mokinio, studento pažymėjimai ir kt.; tarnybinės ir kūrybinės veiklos dokumentai.

Asmens dokumentai, atsiminimai, apžvalgos ir kt. medžiaga: S. Vilkončienei išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, jos parengtos apžvalgos apie vyro V. Vilkončiaus gyvenimą ir veiklą, atsiminimai apie sūnų Vilmantą Vilkončių, tėvo Bronislovo Žiaunio gyvenimo ir veiklos apžvalga ir kt.

Biografiniai ir kt. dokumentai: vertėjo, redaktoriaus Vilmanto Vilkončiaus vizitinės kortelės, medicininės pažymos; kompozitoriaus Laimučio Vilkončiaus 1956–1957 m. elgesio ir mokslo pažangumo pažymėjimas, straipsnio apie tėvą, muziką, pedagogą V. Vilkončių tekstas ir kt.

Atsiminimai, tautosakos rinkiniai: mokytojo Bronislovo Žiaunio iš Subačiaus (Kupiškio r.), Palaukių, Tiltagalių (Panevėžio r.), Surdegio (Anykščių r.), Kupiškio ir kt. apylinkių surinkta ir užrašyta tautosaka, senovinių žaidimų aprašymai.

Korespondencija: V. Vilkončiaus laiškai žmonai S. Vilkončienei ir Panevėžio pedagoginės mokyklos moksleivei Stasei Pilkauskaitei; Juozo Vilkončiaus, Panevėžio pedagoginės ir Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos moksleivių ir kt. asmenų laiškai, adresuoti V. Vilkončiui; įvairių asmenų laiškai ir sveikinimai S. Vilkončienei: tėvo B. Žiaunio, Panevėžio mokytojų seminarijos studijų draugių, Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų ir absolventų ir kt.; laiškas ir sveikinimai Domicėlei Pauliukaitei-Žiaunienei ir B. Žiauniui.

Kitų asmenų dokumentai ir įvairi medžiaga: pedagogo, choro dirigento Juozo Šidlausko, Danutės Čekanauskaitės ir kt. asmenų atsiminimai apie muziką, pedagogą V. Vilkončių, gedulingų kalbų, pasakytų per V. Vilkončiaus laidotuves, tekstai ir kt. medžiaga.

Nuotraukos: V. Vilkončiaus portretinė, šeimos, tarnybinės veiklos ir kt. nuotraukos; mokytojo, visuomenininko B. Žiaunio mokslo, pedagoginio darbo metų, laisvalaikio įvairiais gyvenimo laikotarpiais, šeimos, jo kolegų ir kt. nuotraukos.

Dalis V. ir S. Vilkončių fondo F154 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

 

F155 Barisaitė Laima

F156 Knizikevičienė Liudvika

F157 Stanikūnas Juozas (slap. Žemės Dulkė)

34 saug. vnt., chronologinės ribos 1910–2014 m.              

Juozas Stanikunas
Juozas Stanikūnas. Panevėžys. Apie 1920 m. PAVB F157-17

Poetas Juozas Stanikūnas (slapyvardis Žemės Dulkė) gimė Venslaviškiuose (Panevėžio r.) 1888 m. kovo 30 d. Dar spaudos draudimo metais Panevėžyje baigė rusų pradinę mokyklą. J. Stanikūnas buvo Panevėžio apskrities valdybos narys, rūpinosi švietimo, žemės reformos ir kitais reikalais. Panevėžio apskrities valdyboje įvairiose pareigose išdirbo iki 1944 m. J. Stanikūnas dalyvavo „Aido“ draugijos veikloje, vaidino pedagogo ir poeto Mato Grigonio režisuojamuose saviveikliniuose spektakliuose.

Poeziją skelbė periodikoje. Pirmąjį J. Stanikūno eilėraštį „Gaila šio pasaulio“ 1910 m.  išspausdino „Šaltinis“. Žemės Dulkės slapyvardžiu jo eilės buvo spausdinamos „Ateityje“, „Jaunime“, „Viltyje“, „Aušrinėje“, „Lietuvos ūkininke“ ir kituose periodiniuose leidiniuose. Kai kurie jo eilėraščiai („Ateik, pavasarėli“, „Nėra širdžiai čia ramybės“ ir kt.) virto liaudies dainomis. J. Stanikūno poezija liko išsibarsčiusi periodiniuose leidiniuose, atskiro eilėraščių rinkinio taip ir nespėjo išleisti.

1949 m. buvo ištremtas į Sibirą. 1956 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Rokiškyje. Nuo 1958 m gyveno Venslaviškiuose.

Mirė J. Stanikūnas 1972 m. rugpjūčio 13 d. Venslaviškiuose, palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.     

Fondo sudėtis                                                                                                                                                    

Biografinė medžiaga: J. Stanikūno biografija, Stasės Mikeliūnienės parengta J. Stanikūno gyvenimo, veiklos ir kūrybos apžvalga.

Kūrybinė veikla: J. Stanikūno eilėraščių rankraščiai.

Korespondencija: J. Stanikūno laiškai iš tremties artimiesiems, kitų asmenų laiškai ir įvairūs kvietimai.

Kitų asmenų dokumentai: straipsnių iškarpos iš įvairių periodinių leidinių apie J. Stanikūną, Valerijos Rakašytės-Aleliūnienės atsiminimai apie klojimo teatrą Bernotų kaime (Panevėžio apskritis, Piniavos valsčius)  ir kt. dokumentai.

Nuotraukos: Juozo Stanikūno portretinės, šeimos ir kt. nuotraukos.

Dalis J. Stanikūno fondo F157 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

 

F158 Urbšys Juozas

F159 Tremtinių sąjungos Panevėžio skyrius

F160 Banys Eugenijus Rimgaudas

F161 Vyšniauskas Vytautas

F162 Baliūnas Vytautas

F163 Olšauskienė Viera

F164 Rasimovičiūtė-Skirkevičienė Daiva

F165 Laurinaitis Julius

F166 Bygailių (Panevėžio r.) mokykla

F167 Panevėžio restoranas „Nevėžis“

F168 Stankevičiūtė Alfreda

F169 Kolitaitė Adelė

F170 Rudzinskienė Irena

F171 Panevėžio cukraus fabrikas

383 saug. vnt., chronologinės ribos 1940–1995 m.

Panevėžio cukraus fabrikas pradėtas statyti 1940 m. balandžio mėn., baigtas – 1940 m. gruodžio mėn. Pastatyti 22 pastatai, užimantys 40 ha plotą. Panevėžio cukraus fabriką projektavo architektas Arnas Funkas (1898–1957), statybos darbams vadovavo inžinierius Eugenijus Manomaitis (1909–1995). Stilius – XX a. 4 deš. funkcionalizmas.

Fabriko direktoriai 1940–2008 m.: Balys Daukus, Antanas Kovalskis, Karolis Buraitis, Michailas Babuškinas, Titas Jafimas, Nikolajus Negreba, Bronius Kačkus, Kęstutis Likas, Liudas Bružas, Gediminas Vaitkevičius, Rimantas Mocius.

Panevėžio cukraus fabrikas uždarytas 2008 m.

Fondo sudėtis

Panevėžio cukraus fabriko dokumentai ir kraštotyros darbai: Panevėžio cukraus fabriko darbo veteranų, išdirbusių Panevėžio cukraus fabrike 20 ir 40 metų sąrašai, Panevėžio cukraus fabriko vyrų choro metraštis, Kazio Pamparo „Panevėžio cukraus fabriko istorija“, Panevėžio cukraus fabrikas 1940–1990 m.: istorinių žinių santrauka, Prano Ambraziūno monografija „Ilgų dienų nebuvo“ : istorinė apybraiža apie Pavenčių cukraus fabriką 1935–1940 m. ir kt.

Nuotraukos: Panevėžio cukraus fabriko statybos-montavimo darbų, statybininkų, statybą prižiūrėjusių ir jai vadovavusių asmenų grupinės nuotraukos, darbuotojų portretinės nuotraukos. Panevėžio cukraus fabriko darbuotojų nuotraukos iš darbo vietų, ekskursijų, švenčių, eisenų, fabriko meno kolektyvų, darbo veteranų, pastatų, lauko ir vidaus įrenginių ir kt. nuotraukos.

 

F172 Julius Beinortas

F174 Tamošauskas Leonardas

F175 Balaišis Bronius

Ankstesni 50 fondų