121 saug. vnt., choronologinės ribos: 1900–1991 m.

Vaistininkas provizorius Juozas Zaborskis gimė 1881 m. spalio 22 d. Svėdasuose (Anykščių r.). Mokėsi Mintaujos (dabar – Jelgava (Latvija)) gimnazijoje. 1912 m. baigė Maskvos (Rusija) universiteto Farmacijos fakultetą, įgijo farmacininko išsilavinimą ir provizoriaus kvalifikaciją. Ukrainoje nusipirko vaistinę ir dirbo vaistininku.

1919 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamente vaistinių, vaistų krautuvių bei sandėlių kontrolieriumi. 1923 m.  kartu su provizoriaus padėjėju Antanu Laurinaičiu įsteigė ir atidarė „Naująją vaistinę J. Zaborskio ir A. Laurinaičio Panevėžyje“. J. Zaborskis šios vaistinės vedėju dirbo iki 1940 m.

1924 m. susituokė su Kamilija Verbickaite-Šurkiene-Zaborskiene.

Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. vasarą privati vaistinė buvo nacionalizuota, o J. Zaborskis paskirtas jos vedėju. Šioje vaistinėje jis dirbo iki gyvenimo pabaigos.

Mirė J. Zaborskis 1944 m. lapkričio 19 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Žmona Kamilija Verbickaitė-Šurkienė-Zaborskienė gimė 1897 m. vasario 4 d. Maliūnuose (Joniškėlio r.). Liepojoje (Latvija) baigė šešias mergaičių gimnazijos klases. 1918 m. Tomsko medicinos universitete (Rusija) įgijo provizoriaus padėjėjo laipsnį. 1915–1922 m. dirbo Čitos (Rusija) miesto „Senojoje vaistinėje“, 1923–1924 m., 1940–1943 m. ir 1953–1954 m. Panevėžio vaistinėse, 1944–1953 m. Panevėžio vaistų sandėlyje, 1954–1958 m. Vilniaus vaistinėse.                        

Mirė K. Verbickaitė-Šurkienė-Zaborskienė 1976 m. balandžio 8 d. Vilniuje. Palaidota Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis

Juozo, Kamilijos ir Jono Zaborskių dokumentai: provizoriaus J. Zaborskio vizitinė kortelė, leidimas steigti vaistinę Panevėžyje, „Naujosios vaistinės J. Zaborskio ir A. Laurinaičio Panevėžyje“ įsteigimo sutartis, „Juozo Zaborskio ir Antano Laurinaičio vaistinės Panevėžyje“ nacionalizavimo patvirtinimas bei įsakymas skirti J. Zaborskį šios vaistinės vedėju, J. Zaborskio vaistinės Nr. 211 Panevėžyje nuosavybės pripažinimo dokumentas, J. Zaborskio ir Kamilijos Zaborskienės santuokos sakramento išrašas iš Panevėžio katedros metrikų knygos Nr. 34 (1924) ir kt. dokumentai; K. Zaborskienės autobiografija, pažymėjimas-leidimas provizoriaus padėjėjai Kamilijai Veržbickaitei-Šurkienei užsiimti farmacijos praktika Lietuvoje, liudijimas apie Kamilijos Veržbickaitės-Šurkienės-Zaborskienės darbą Čitos miesto „Senojoje vaistinėje“ 1914-1918 m., Kamilijos Veržbickaitės išlaikytų egzaminų prie Tomsko universiteto ir provizoriaus padėjėjo laipsnio suteikimo laikinasis liudijimas ir kiti dokumentai; J. ir K. Zaborskių sūnaus Jono Zaborskio gimimo metrikų išrašai iš Panevėžio katedros 1925 m. gimusiųjų-pakrikštytųjų metrikų knygos, Panevėžio berniukų gimnazijos moksleivio J. Zaborskio brandos atestatas, Panevėžio muzikos mokyklos moksleivio J. Zaborskio studijų knygelė Nr. 65, garbės raštas LTSR Knygų rūmų darbuotojui J. Zaborskiui ir kiti dokumentai.

Korespondencija: įvairių asmenų laiškai, atvirlaiškiai ir sveikinimai Zaborskių šeimai.

Nuotraukos: Juozo, Kamilijos ir Jono Zaborskių portretinės, mokslo metų, laisvalaikio, darbinės veiklos, kitų šeimos narių nuotraukos; teisininko Dionizo Monstavičiaus ir jo žmonos J. Monstavičienės, kunigo Aleksandro Bublio, poetės, vertėjos Irenos Jašinskaitės, Panevėžio vaistų sandėlio, Telšių miesto vaizdų ir kitos nuotraukos.

291 saug. vnt., chronologinės ribos 1919–2016 m.   

Pedagogas, choro dirigentas Vytautas Vilkončius gimė 1930 m. balandžio 26 d. Panevėžyje.

Mokėsi Panevėžio I gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje ir Muzikos mokykloje. 1951–1956 m. dėstė muziką Panevėžio mokytojų seminarijoje, vadovavo vokaliniams ansambliams, pučiamųjų orkestrui ir moksleivių chorams. Kurį laiką vadovavo Panevėžio cukraus fabriko vyrų chorui. 1955–1960 m. neakivaizdiniu būdu studijavo choro dirigavimą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

Nuo 1957 m. V. Vilkončius – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto laborantas. Nuo 1958 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų dainų ir šokių liaudies ansamblio vadovas ir dirigentas. Tuo pačiu metu mokė muzikos ir dainavimo, vadovavo moksleivių chorams, vokaliniams bei instrumentiniams ansambliams Vilniaus Salomėjos Nėries ir 16-ojoje vidurinėse mokyklose. Meno mėgėjų apžiūrose, dainų šventėse ir festivaliuose chorai, vokaliniai ansambliai ir orkestrai, vadovaujami V. Vilkončiaus, laimėdavo prizines vietas. Sukūrė pjesių estradiniam orkestrui, skudučiams, dainų vokaliniams ansambliams ir chorams.

1962 m. lapkričio 14 d. V. Vilkončius žuvo autoavarijoje Vilniuje.

Pedagogė, socialinių (edukologijos) mokslų daktarė Silvija Vilkončienė (buvusi Žiaunytė) gimė 1929 m. sausio 16 d. Subačiuje (Kupiškio r.). 1936–1941 m. mokėsi Subačiaus pradinėje mokykloje. 1941–1943 m. – Panevėžio 2-ojoje mergaičių gimnazijoje, 1943–1944 m. – Kauno 6-ojoje gimnazijoje, 1944–1948 m. – Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1952–1957 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (VPI) ir įgijo istorijos mokytojo kvalifikaciją. Nuo 1957 m. – Vilniaus pionierių ir moksleivių rūmų direktorė. 1960–1993 m. VPI Pedagogikos ir auklėjimo katedros dėstytoja. Yra dirbusi Vilniaus 23-ojoje vidurinėje mokykloje istorijos mokytoja. 1981 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją „Studentų – būsimų mokytojų praktinio parengimo darbui su pionieriais turinys“.

S. Vilkončienė skaitė pranešimus auklėjimo temomis pedagoginėse mokslinėse konferencijose Vilniuje, Taline, Erfurte, Maskvoje, Kurske ir kt. Dalyvavo „Žinijos“ draugijos veikloje.

Gyvena Vilniuje.

Fondo sudėtis

Biografiniai, asmens ir veiklos dokumentai: V. Vilkončiaus autobiografija, gimimo pažymėjimas, užrašų sąsiuviniai ir užrašų knygelės, mokinio, studento pažymėjimai ir kt.; tarnybinės ir kūrybinės veiklos dokumentai.

Asmens dokumentai, atsiminimai, apžvalgos ir kt. medžiaga: S. Vilkončienei išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, jos parengtos apžvalgos apie vyro V. Vilkončiaus gyvenimą ir veiklą, atsiminimai apie sūnų Vilmantą Vilkončių, tėvo Bronislovo Žiaunio gyvenimo ir veiklos apžvalga ir kt.

Biografiniai ir kt. dokumentai: vertėjo, redaktoriaus Vilmanto Vilkončiaus vizitinės kortelės, medicininės pažymos; kompozitoriaus Laimučio Vilkončiaus 1956–1957 m. elgesio ir mokslo pažangumo pažymėjimas, straipsnio apie tėvą, muziką, pedagogą V. Vilkončių tekstas ir kt.

Atsiminimai, tautosakos rinkiniai: mokytojo Bronislovo Žiaunio iš Subačiaus (Kupiškio r.), Palaukių, Tiltagalių (Panevėžio r.), Surdegio (Anykščių r.), Kupiškio ir kt. apylinkių surinkta ir užrašyta tautosaka, senovinių žaidimų aprašymai.

Korespondencija: V. Vilkončiaus laiškai žmonai S. Vilkončienei ir Panevėžio pedagoginės mokyklos moksleivei Stasei Pilkauskaitei; Juozo Vilkončiaus, Panevėžio pedagoginės ir Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos moksleivių ir kt. asmenų laiškai, adresuoti V. Vilkončiui; įvairių asmenų laiškai ir sveikinimai S. Vilkončienei: tėvo B. Žiaunio, Panevėžio mokytojų seminarijos studijų draugių, Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų ir absolventų ir kt.; laiškas ir sveikinimai Domicėlei Pauliukaitei-Žiaunienei ir B. Žiauniui.

Kitų asmenų dokumentai ir įvairi medžiaga: pedagogo, choro dirigento Juozo Šidlausko, Danutės Čekanauskaitės ir kt. asmenų atsiminimai apie muziką, pedagogą V. Vilkončių, gedulingų kalbų, pasakytų per V. Vilkončiaus laidotuves, tekstai ir kt. medžiaga.

Nuotraukos: V. Vilkončiaus portretinė, šeimos, tarnybinės veiklos ir kt. nuotraukos; mokytojo, visuomenininko B. Žiaunio mokslo, pedagoginio darbo metų, laisvalaikio įvairiais gyvenimo laikotarpiais, šeimos, jo kolegų ir kt. nuotraukos.

Dalis V. ir S. Vilkončių fondo F154 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

83 saug. vnt., chronologinės ribos 1927–2013 m.

Gydytoja, visuomenininkė Liudvika Knizikevičienė gimė 1936 m. kovo 10 d. Panevėžyje. 1954 m. baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Vytauto Žemkalnio gimnazija), 1960 m. – Kauno medicinos institutą. 1960–1964 m. dirbo Panevėžio ligoninės Vaikų konsultacijos gydytoja, nuo 1964 m. – Gimdymo namų gydytoja, 1966–1991 m. – Naujagimių skyriaus vedėja. 1970–1993 m. – Panevėžio krašto vyriausioji neonatologė. Nuo 1998 m. – Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė.

L. Knizikevičienė – knygų apie Panevėžio miesto medikus, dirbusius ir tebedirbančius, sudarytoja ir bendraautorė. Knygos „Bitės pėdsakais Panevėžyje: Lietuvos moterų lygos veiklai Panevėžyje 20 metų“ (Panevėžys, 2019). Parašė straipsnių švietimo, istorijos, kultūros klausimais. Apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2013), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2018). Nusipelniusi Lietuvos gydytoja (2020).                  

Gyvena Panevėžyje.

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: L. Knizikevičienės autobiografija, Lietuvos gydytojų sąjungos Panevėžio filialo tarybos rekomendacija Liudvikai Miliūnaitei-Kalinauskaitei-Knizikevičienei kandidatuoti apdovanojimui Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ nominacijai už visuomeniškai aktualią publicistiką ir  Liudvikos Miliūnaitės-Kalinauskaitės-Knizikevičienės publicistikos darbų sąrašas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ kandidatų vertinimo komisijai.

Visuomeninės veiklos dokumentai: L. Knizikevičienės publicistiniai straipsniai kultūros, švietimo, istorijos klausimais, pranešimai įvairiomis temomis. L. Knizikevičienės parengti kvietimai į renginius.

Atsiminimai: L. Knizikevičienės atsiminimai apie mokslo metus Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje, atsiminimai apie buvusį L. Knizikevičienės dėstytoją,  gydytoją fiziologą, alergologą Bernardą Padegimą ir apie Respublikinės Panevėžio ligoninės Akušerijos ginekologijos klinikos Naujagimių skyrių 1966–1991 m.

Korespondencija: L. Knizikevičienės laiškai kraštotyrininkei Irenai Rudzinskienei ir pedagogo, rašytojo Mato Grigonio sūnui Matui Grigoniui; Giedrės Petkevičienės ir Irenos Rudzinskienės  laiškai L. Knizikevičienei, Zitos Daniūnaitės-Gražulienės ir L. Knizikevičienės susirašinėjimo el. paštu laiškų kopijos.

Kiti dokumentai: Z. Daniūnaitės-Gražulienės atsiminimai apie tėvą, gydytoją Igną Daniūną, gydytojo Igno Daniūno kadrų įskaitos asmens lapas, Giedrės Kaunėnaitės-Petkevičienės kraštotyros darbai apie Aukštašlynio kaimą ir apie tėvą, gydytoją Kazį Kaunėną bei kiti dokumentai.

Nuotraukos: L. Knizikevičienės visuomeninės veiklos, farmacininkės Reginos Daniūnienės, gydytojo Igno Daniūno, Respublikinės Panevėžio ligoninės, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vaikų choro su vargonininku Antanu Virbicku ir kitos nuotraukos (originalai ir kopijos).

34 saug. vnt., chronologinės ribos 1910–2014 m.     

Poetas Juozas Stanikūnas (slapyvardis Žemės Dulkė) gimė Venslaviškiuose (Panevėžio r.) 1888 m. kovo 30 d. Dar spaudos draudimo metais Panevėžyje baigė rusų pradinę mokyklą. J. Stanikūnas buvo Panevėžio apskrities valdybos narys, rūpinosi švietimo, žemės reformos ir kitais reikalais. Panevėžio apskrities valdyboje įvairiose pareigose išdirbo iki 1944 m. J. Stanikūnas dalyvavo „Aido“ draugijos veikloje, vaidino pedagogo ir poeto Mato Grigonio režisuojamuose saviveikliniuose spektakliuose.

Poeziją skelbė periodikoje. Pirmąjį J. Stanikūno eilėraštį „Gaila šio pasaulio“ 1910 m.  išspausdino „Šaltinis“. Žemės Dulkės slapyvardžiu jo eilės buvo spausdinamos „Ateityje“, „Jaunime“, „Viltyje“, „Aušrinėje“, „Lietuvos ūkininke“ ir kituose periodiniuose leidiniuose. Kai kurie jo eilėraščiai („Ateik, pavasarėli“, „Nėra širdžiai čia ramybės“ ir kt.) virto liaudies dainomis. J. Stanikūno poezija liko išsibarsčiusi periodiniuose leidiniuose, atskiro eilėraščių rinkinio taip ir nespėjo išleisti.

1949 m. buvo ištremtas į Sibirą. 1956 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Rokiškyje. Nuo 1958 m gyveno Venslaviškiuose.

Mirė J. Stanikūnas 1972 m. rugpjūčio 13 d. Venslaviškiuose, palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: J. Stanikūno biografija, Stasės Mikeliūnienės parengta J. Stanikūno gyvenimo, veiklos ir kūrybos apžvalga.

Kūrybinė veikla: J. Stanikūno eilėraščių rankraščiai.

Korespondencija: J. Stanikūno laiškai iš tremties artimiesiems, kitų asmenų laiškai ir įvairūs kvietimai.

Kitų asmenų dokumentai: straipsnių iškarpos iš įvairių periodinių leidinių apie J. Stanikūną, Valerijos Rakašytės-Aleliūnienės atsiminimai apie klojimo teatrą Bernotų kaime (Panevėžio apskritis, Piniavos valsčius)  ir kt. dokumentai.

Nuotraukos: Juozo Stanikūno portretinės, šeimos ir kt. nuotraukos.

Dalis J. Stanikūno fondo F157 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

104 saug. vnt., chronologinės ribos 1912–1993 m.

Bygailiai – kaimas Panevėžio r. savivaldybėje. 1930 m. į Bygailius perkelta Aščiagalių pradžios mokykla (įsteigta 1922 m.). Nuo 1933 m. Bygailių pradinė mokykla – 2 komplektų. Iš pradžių patalpos jai buvo samdomos ir darbui visai netiko. 1937 m. pradėtas statyti naujas mūrinis mokyklos pastatas. Baigtas 1938 m. pabaigoje. 1932 m. mokykloje buvo 73 mokiniai, 1936 m. – 93, 1938 m. – 60, 1945 m. – 60, 1946 m. – 71 mokinys. Bygailių pradinėje mokykloje mokytojavo Uršulė Lietuvininkaitė, Aleksandra Šilgalytė, Liucija Žukauskaitė-Žilėnienė, Rozalija Baranauskienė, Juozapas Morkevičius, A. Smailytė ir kt.

Fondo sudėtis

Bygailių pradinės mokyklos įvairūs dokumentai: Bygailių pradinės mokyklos vedėjų Uršulės Lietuvninkaitės, Aleksandros Šilgalytės, Eugenijos Jankaitės, Rozalijos Baranauskienės įvairioms valstybės įstaigoms siųsti dokumentai, Panevėžio apskrities pradžios mokyklų inspekcijos siųsti aplinkraščiai, pranešimai, potvarkiai, nurodymai; Bygailių pradinės mokyklos statistikos žinios, mokyklos turto apskaitos dokumentai, knygų ir vadovėlių sąrašai, Bygailių pradinės mokyklos tėvų komiteto posėdžių protokolai, prašymai ir kt. dokumentai.

Medžiaga apie mokytojus ir mokinius: mokytojų Liucijos Žukauskaitės-Žilėnienės, Veronikos Pauliukaitės-Žukaitienės, mokytojos praktikantės Genovaitės Gaidytės asmens, profesinės veiklos ir kt. dokumentai; Bygailių pradinės mokyklos dienynas, mokinių mokslo baigimo pažymėjimai, garbės raštai, mokinių sveikatos tikrinimo duomenys ir kt. dokumentai.

Aščiagalių ir Mitkų pradinių mokyklų dokumentai: Aščiagalių pradinės mokyklos turto apskaitos dokumentai, gaunamų ir siunčiamų dokumentų registracijos sąsiuviniai, mokyklos vedėjų Elenos Kesylienės ir Juozo Morkevičiaus pranešimai, rašyti Subačiaus vlsč. valdybai ir Panevėžio apskr. I rajono pradžios mokyklų inspektoriui, mokyklos tėvų komiteto posėdžių protokolai ir kt. dokumentai; Mitkų pradinės mokyklos turto apskaitos dokumentai, mokyklos vedėjų Antano Vaškevičiaus ir Jurgio Lapienio įvairioms valstybės įstaigoms rašyti pranešimai ir prašymai, Mitkų pradinės mokyklos šelpiamų mokinių sąrašai, Mitkų pradinės mokyklos mokinio Alfonso Šimkevičiaus pažymių knygelė ir kt. dokumentai.

Ikonografija: Bygailių pradinės mokyklos mokinių piešiniai.

96 saug. vnt., chronologinės ribos 1928–1991 m.         

Adelė Kolytaitė gimė 1914 m. birželio 1 d. Vilkaviškio apskrities Pajevonių valsčiaus Dabravolės kaime. 1933 m. baigė Lietuvos Respublikos finansų ministerijos organizuojamus kooperacijos kursus Kaune. Dirbo apskaitininke įvairiuose kooperatyvuose, kredito unijose. Gyveno Vištytyje (Vilkaviškio r.), Pušalote (Pasvalio r.), Panevėžyje. Priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune saugoma reta uniforminė Lietuvos šaulių sąjungos šaulės Adelės Kolytaitės 1938 m. suknelė, pareigybiniai ženklai, raiščiai, antsiuvai, kokardos ir kt.

1964–1966 m. mokėsi Panevėžio miesto liaudies universiteto Literatūros ir meno fakultete. Kiti gyvenimo ir veiklos faktai nežinomi.

Mirė A. Kolytaitė 1994 m., palaidota Šilaičių kapinėse (Panevėžio r.).

Fondo sudėtis

Asmens ir namų ūkio dokumentai: A. Kolytaitės gimimo liudijimas, vizitinės kortelės, A. Kolytaitės šaulio liudijimas nr. 1217, Panevėžio miesto liaudies universiteto baigimo pažymėjimas nr. 497, A. Kolytaitės Vilniaus pasas nr. 377168, A. Kolytaitės sanatorinė-kurortinė knygutė, atvirukas-kortelė svoriui žymėti, orderis gyvenamajam plotui gauti ir kt. dokumentai.

Korespondencija: A. Kolytaitei adresuoti artimųjų ir įvairių asmenų laiškai, sveikinimai, kvietimai, telegramos.

Įvairi medžiaga: 1944–1991 m. kalendoriai, informacinis leidinys turistams „Vilnius“ (1940), įvairių kultūrinių renginių programos, A. Kolytaitės surinkti įvairių autorių eilėraščiai, liaudies dainos ir kt. dokumentai.

Nuotraukos:  Lietuvos Respublikos finansų ministerijos organizuojamų kooperacijos kursų III laidos vinjetė (1933), A. Kolytaitės giminaitės Onos Mikalainienės laidotuvių nuotraukos.                                                                                                          

149 saug. vnt., chronologinės ribos 1921–2019 m.

Technikė technologė, kraštotyrininkė, visuomenininkė Irena Rudzinskienė gimė 1933 m. sausio 21 d. Šiauliuose. 1944–1951 m. mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje. 1961 m. baigė Lietuvos lengvosios pramonės technikumą. Dirbo Šiaulių „Elnio“ kombinate, „Ventos“ baldų gamybiniame susivienijime, Odos galanterijos fabrike. 1978 m. įsijungė į kraštotyros veiklą. Lietuvos kraštotyros draugijos narė. Parengė apie 350 kraštotyros darbų, parašė išnykusių kaimų, šeimų istorijų,  pramonės įmonių metraščių, sudarė genealoginių medžių. 1990 m. už kraštotyrinę veiklą apdovanota Mikelio prizu. 1995 m. suteiktas Garbės kraštotyrininkės vardas. 2019 m. už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

I. Rudzinskienė gyvena Šiauliuose.

Fondo apžvalga

Biografinė medžiaga: I. Rudzinskienės gyvenimo aprašymas, atsiminimai apie tėvą Joną Dambrauską, motiną Sofiją Ručinskaitę-Dambrauskienę-Janulienę, motinos giminės genealoginis medis.

Kraštotyrinės veiklos dokumentai: dokumentai, liudijantys apie I. Rudzinskienės dalyvavimą kraštotyrinėse parodose, konferencijose, seminaruose, padėkos, garbės ir pagyrimo raštai, diplomai, apdovanojimai už kraštotyrinę veiklą, kraštotyros darbai apie Panevėžio mergaičių gimnazijos pedagogus ir moksleivius, Builių, Bluzmų ir Vaškų šeimų istoriją, Petrauskų, Jonušų, Vitkauskų, Juočių bei kitų šeimų genealoginiai medžiai, pranešimų, skaitytų įvairiose konferencijose, tekstai ir kitų dokumentų originalai bei kopijos.

Korespondencija: I. Rudzinskienės susirašinėjimas su kino režisieriumi Raimondu Vabalu, teisininku Mariumi Krygeriu, publicistu Leonu Steponausku, laiškas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai ir kt.

Nuotraukos: I. Rudzinskienės, jos artimųjų, Povilo Višinskio gimtųjų namų Ušnėnuose (Kelmės r.), Anykščių miesto lankytinų objektų nuotraukų originalai ir kopijos.

Kitų asmenų dokumentai: autografuoti ir I. Rudzinskienei dedikuoti įvairių autorių kūrybinės veiklos dokumentai.