Apie Kazimierą Barėną ir jo asmeninę kolekciją - Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Apie Kazimierą Barėną ir jo asmeninę kolekciją

(1907 12 30–2006 03 17)                                                

Rašytojas, redaktorius, leidėjas Kazimieras Barėnas (tikroji pavardė Barauskas) gimė 1907 m. gruodžio 30 d. (pagal naujo stiliaus kalendorių 1908 m. sausio 12 d.) Stanionių kaimo vienkiemyje, Panevėžio rajone. Kaimo seklyčioje pas daraktorius pramokęs skaityti ir rašyti, Kazimieras vėliau mokėsi Paįstrio lietuviškoje pradinėje mokykloje.

Matydamas, kad gabus mokslui, tėvas leido sūnų mokytis į Panevėžio berniukų gimnaziją. Gimnazijoje Kazimieras pateko į palankią kultūrinę terpę. Gabų kūrybai mokinį gimnazijos mokytojai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julijonas Lindė-Dobilas skatino rašyti. „Meno kuopos“ susirinkimuose pradedantis rašytojas skaitė savo kūrybą, o 1928–1929 m. buvo išrinktas kuopos valdybos pirmininku. Nuo 1926 m. jo eilėraščius, trumpus prozos bandymus, straipsnius spausdino Panevėžio balsas, Kultūra, Žaizdras, Varpas, Lietuvos aidas.

1929 m. baigęs gimnaziją, Kazimieras Barėnas išvyko studijuoti į Kauną, ir 1933 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė lituanistikos ir pedagogikos studijas. 1930–1943 m. dirbo universiteto administracijoje, bendradarbiavo spaudoje. 1944 m. pradėjo dirbti Ateities dienraščio redakcijoje, tačiau artėjanti nauja sovietų okupacija privertė K. Barėną palikti Lietuvą ir kartu su redakcijos darbuotojais pasitraukti į Vakarus.

Atsidūręs Vokietijoje, kurį laiką gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje. 1947 m. persikėlęs į Didžiąją Britaniją, apsigyveno Eklso (Eccles) mieste, netoli Mančesterio, kur daugiau kaip devynerius metus dirbo tekstilės fabrike. Po darbo, vakarais, pradėjo rašyti prozos kūrinius. Taip buvo parašytos keturios knygos. Šiuo gyvenimo laikotarpiu K. Barėnas taip pat bendradarbiavo laikraščiuose, rašė daugiausia literatūros temomis. Mančesteryje įkūrė knygų leidyklą „Pradalgė“.

Persikėlęs į Londoną, K. Barėnas rūpinosi lietuviška spauda, dalyvavo visuomeninėje ir kultūrinėje Didžiosios Britanijos lietuvių veikloje. Nuo 1957 iki 1973 m. rašytojas dirbo laikraščio Europos lietuvis redaktoriumi (1978–1981 m. su pertraukomis vis grįždavo prie šių pareigų), vadovavo „Nidos“ knygų klubo leidyklai, parinko spaudai ir redagavo apie aštuoniasdešimt knygų. Taip pat redagavo ir išleido dešimt literatūros almanacho Pradalgė tomų. Rengė informacinę-istorinę apybraižą apie Britanijos lietuvius, kurios pirmoji dalis Britanijos lietuviai, 1947–1973 m. išėjo 1978 m., o tęsinys Britanijos lietuviai, 1974–1992 m. pasirodė 1997 m. Paskelbė daug recenzijų ir literatūrinių straipsnių (dažniausiai B. Kazimieraičio slapyvardžiu), publicistinių rašinių, vertė į lietuvių kalbą J. Steinbeko, V. Folknerio, J. Hiltono kūrybą. Apie šį produktyvų ir įtemptą laikotarpį K. Barėnas sakė: „Vienas apie devyniolika metų laikraštį redagavau ir knygas atrinkdavau leisti, jau kaip nuo senėliau ėmiau sakyti, gyvenu skolintu laiku.“

Kazimieras Barėnas – penkių novelių knygų ir keturių romanų autorius. Jo kūrybos temos – nepriklausomos Lietuvos kaimas, provincijos miestas, lietuviai svetur. Lietuvoje išleistos keturios jo knygos: Dvidešimt viena Veronika (1997), Apsakymų rinktinė (2004), Tūboto gaidžio metai (2006), Beragio ožio metai (2007). Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties proga 1997 m. rašytojas už nuopelnus Lietuvai pagerbtas valstybiniu apdovanojimu – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Ne viename interviu rašytojas sakė, kad, sulaukęs garbaus amžiaus, jau nebesiims jokios atsakingos veiklos, tačiau prisireikus, 2000 m. vėl ėmėsi redaguoti naują mėnraštį Britanijos lietuvių balsas. Iki gilios senatvės išlaikęs šviesų protą ir puikią atmintį, K. Barėnas vis rašė. 2002 m. įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. Mirė 2006 m. kovo 17 d. Londone.

Visą savo gyvenimą prasmingai ir pasiaukojamai dirbęs lietuvių kultūros labui, savo gražius darbus daręs sudėtingomis sąlygomis, Kazimieras Barėnas lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje išliks kaip originalaus talento rašytojas, savo tautai ir valstybei nusipelnęs kūrėjas ir leidėjas.

Gyvendamas toli nuo Tėvynės, rašytojas sukaupė turtingą biblioteką ir archyvą. 1993 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką pasiekė Kazimiero Barėno laiškas, kuriame rašytojas pranešė norintis jai padovanoti savo asmeninę biblioteką. Pirmoji knygų ir periodinių leidinių siunta (1661 egz.) į Panevėžį atkeliavo 1995-siais, antroji (1691 egz.) – 2000 metais.

K. Barėno asmeninė biblioteka buvo suformuota Didžiojoje Britanijoje. Seniausios joje saugomos knygos yra išleistos XX a. 1–2 dešimtmetyje. Tai gotišku šriftu išspausdintas Naujas Testamentas mūsų Wiešpaties ir Išganytojo Jėzaus Kristaus, į lietuviškąją kalbą išverstas (Berlynas, 1905) ir išleistas kartu su Psalmai Dowido (Berlynas, 1905), Renon E. The Apostoles (London, 1905). Didžiausią K. Barėno bibliotekos dalį sudaro Didžiojoje Britanijoje, JAV, Vokietijoje, Australijoje, Kanadoje ir kt. šalyse išleisti leidiniai. Iš tarpukario Lietuvoje leistų knygų minėtinos Mykolo Biržiškos Mūsų raštijos istorija. (D.1. Kaunas, 1925), Donelaičio gyvenimas ir raštai. (Kaunas, 1927), Vandos Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos istorija (Kaunas, 1935). Bibliotekoje yra daugiau nei 50 „Nidos“ knygų klubo išleistų spaudinių.

Rašytojo biblioteka yra be galo įvairi savo tematika – tai leidiniai iš kultūros istorijos, žurnalistikos, filosofijos, religijos, politikos, ekonomikos, švietimo, tautosakos, lietuvių kalbos ir literatūros istorijos, Lietuvos istorijos ir kt. Nemažai lietuvių išeivijoje išleistų leidinių. Iš jų minėtini Lietuvių knyga tremtyje, 1945-1948 (Neumuenster, 1948), Lietuvių tremtinių bendruomenės statutas (Hanau, 1946), Vytauto Jono Bagdanavičiaus Tautos samprata ir lietuvių tautos individualybė (Chicago, 1977), Jono K. Kario Nepriklausomos Lietuvos pinigai (New York, 1953), bei Senovės lietuvių pinigai (Bridgeport, 1959). Vertingos žymių pasaulio tapytojų paveikslų reprodukcijos – tai išskirtinė rašytojo žmonos Marijos domėjimosi sritis.

Bibliotekoje daug įvairių periodinių leidinių. Beveik visi jie yra lietuvių kalba, išleisti Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV. Minėtini: Vokietijoje ėjęs laikraštis Lietuviai (Berlynas, 1945), kurio redakcijoje dirbo ir K. Barėnas, lietuvių išeivių stovyklų leidinys Pašvaistė (Neustadt; Eutin, 1947) ir kt. Pats seniausias periodinis leidinys yra Škotijos lietuvių tautinės krypties laikraštis Naujas laikas, leistas Škotijoje, lietuvių Šviesos draugijos (Bellshill, 1930).

2007-ųjų metų lapkritį rašytojo žmonos Marijos Barėnienės pastangomis tarpininkaujant Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai ir padedant Lietuvos Respublikos ambasadoriui Didžiojoje Britanijoje Vygaudui Ušackui bei kultūros atašė Indrei Daunytei į Panevėžį atkeliavo trečioji Kazimiero Barėno knygų, periodinių leidinių siunta bei rašytojo archyvas – 27 dėžės spaudinių ir rankraštinių dokumentų.

Bibliotekoje saugomą rašytojo knygų ir dokumentų kolekciją papildė 484 knygos, 554 serialiniai leidiniai, jo redaguoto Europos lietuvio komplektai bei kiti periodiniai leidiniai; taip pat gauta K. Barėno korespondencija su kolegomis, rašytojais, išeivijos lietuvių visuomenės veikėjais. Paminėtini literatūros tyrinėtojo, kritiko profesoriaus Rimvydo Šilbajorio, literatūros tyrinėtojo, prozininko Prano Naujokaičio, rašytojų Stasio Santvaro, Antano Vaičiulaičio, Kazio Bradūno, Bernardo Brazdžionio, Romualdo Giedraičio-Spalio, Alės Rūtos, Jurgio Jankaus, Aleksandro Dičpetrio, Eduardo Cinzo, Henriko Nagio laiškai, adresuoti laikraščio redakcijai ir asmeniškai Kazimierui Barėnui. Gautoje siuntoje taip pat yra Vydūno, Vaclovo ir Mykolo Biržiškų, Jono Griniaus, Aleksandro Štromo, Vandos Sruogienės, Broniaus Kviklio ir kitų mūsų kultūrai nusipelniusių asmenų laiškaiRašytojo archyvas jau laukia tyrinėtojų.

Kazimieras ir Marija Barėnai Bibliotekai patikėjo rūpintis ir išsaugoti ateities kartoms didelę ir vertingą knygų bei rankraščių kolekciją. „Grįždama tėvynėn, egzodo literatūra grįš ne tik pati joj gyventi, bet ir savo ruožtu stiprinti lietuviškąją atsparą pačiu pagrindiniu savo liudijimu, kad lietuviškajai gyvybei nėra kitos pažadėtosios žemės, kaip tėvų žemė Lietuva“ – rašė filosofas Juozas Girnius.