Klaudija – vienišė, bet savimi pasitikinti, ekstravagantiška mergina, mėgstanti rengtis vyriškais drabužiais ir dažytis plaukus raudonai. Frančeską, įkalintą religinių ir šeiminių ritualų rutinoje, keri jos transgresyvus būdas ir savęs paieškos, Klaudiją nuvedančios į modernųjį Milaną, paskui – į multikultūrišką Berlyną. Čia nebegalioja jiems skiepytos gyvenimo taisyklės. Abu romano veikėjai drauge bręsta kaip asmenybės, veikiamos takios savasties: abu užmezga tos pačios lyties porų santykius, abu pasiklysta ir vėl atranda save tarp margų Berlyno asmenybių. Klaudija įtikina Frančeską persikelti į šiaurę ir stoti akistaton su savo baimėmis, bet pietų ilgesys nepagydomas – tai amžinoji nostalgija ir priekaištas palikus tai, kas brangu.