Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rubrikoje „Klubinėtojai“ kalbamės su gausiuose mūsų klubuose besiburiančiais žmonėmis – čia atsiskleidžia gyvos ir atviros jų istorijos apie mokymąsi, bendrystę ir drąsą įsitraukti, apie tai, kaip jie atrado savąją biblioteką.
Šiandien mūsų pašnekovas – britas JOE GEOGHEGAN, jau keletą metų gyvenantis Panevėžyje ir aktyviai dalyvaujantis bibliotekos Kalbų kavinės veikloje.
Joe, bibliotekoje veikiančioje Kalbų kavinėje dalyvaujate nuo pat jos įkūrimo 2023 m. gegužę. Kas paskatino jus prisijungti ir ko tikėjotės iš šių susitikimų?
Pagrindinis mano tikslas buvo pagerinti šnekamąją lietuvių kalbą. Kai pradėjau mokytis, supratau, kad didžiausias sunkumas man – suprasti natūraliai kalbančius žmones. Žinojau nemažai žodžių, maniau, kad išmanau gramatiką, tačiau kai kas nors pradėdavo kalbėti įprastu tempu, būdavo labai sunku suspėti sekti pokalbį.
Norėjau ne tik išmokti daugiau lietuviškų žodžių ar gramatikos taisyklių, bet ir gebėti laisviau bendrauti. Todėl Kalbų kavinė man pasirodė puiki galimybė praktiškai išbandyti tai, ką jau buvau išmokęs.
Kaip žmogui, kuris niekada nėra lankęsis Kalbų kavinėje, apibūdintumėte įprastą susitikimą? Kas jo metu vyksta?
Paprastai susitikimas prasideda visiems susėdus prie bendro stalo. Galima pasivaišinti arbata. Kadangi paprastai susitikime dalyvauja pirmą kartą atėjusių lankytojų, paeiliui prisistatome, papasakojame, iš kur esame, kuo užsiimame, kodėl atėjome ir kokių kalbų mokomės.
Dažnai sulaukiame svečių iš įvairių šalių, todėl turime progą daugiau sužinoti apie jų kultūrą ir gyvenimą. Vėliau pasiskirstome į mažesnes grupes pagal kalbas – dažniausiai turime angliškai, prancūziškai, kartais ispaniškai ar itališkai kalbančių žmonių grupes. Bendraujame įvairiomis temomis. Kartais pokalbiai nukrypsta visai netikėta linkme ir pradedame diskutuoti apie viską, kas tik šauna į galvą.
Susitikimo pabaigoje paprastai visi kartu nusifotografuojame ir atsisveikiname iki kito karto.
Kaip Kalbų kavinė padėjo jums drąsiau ir laisviau kalbėti lietuviškai kasdieniame gyvenime?
Labiausiai šis klubas man padėjo įveikti kalbėjimo baimę. Anksčiau, kai kas nors kreipdavosi į mane lietuviškai, dažnai sutrikdavau. Dabar jaučiuosi gerokai drąsiau, net jeigu ne viską suprantu ar ne iš karto randu tinkamus žodžius.
Aš mokausi lietuvių kalbos ir su mokytoju. Manau, kad šie du mokymosi būdai puikiai papildo vienas kitą: per individualias pamokas įgyju žinių, o Kalbų kavinėje galiu jas pritaikyti bendraudamas su žmonėmis.
Namuose su sūnumi kalbu angliškai, nes noriu, kad jis nepamirštų šios kalbos. Tačiau su žmona vis dažniau stengiuosi kalbėti lietuviškai. Lietuviškai bendrauju ir su jos tėvais bei kitais žmonėmis.
Vis dėlto kasdieniai pokalbiai dažniausiai būna gana trumpi ir paprasti. O Kalbų kavinėje galime įsigilinti į įvairias temas, išsakyti savo nuomonę, diskutuoti. Tokių galimybių kasdieniame gyvenime nėra daug – juk nepradėsi gatvėje ilgo pokalbio su nepažįstamu žmogumi!
Kas jums labiausiai patinka Kalbų kavinėje – galimybė kalbėti lietuviškai, žmonės, pokalbių temos ar pati susitikimų atmosfera?
Tikriausiai viskas kartu! Žinoma, man labai svarbu lavinti šnekamąją lietuvių kalbą, tačiau ne mažiau patinka susitikti su skirtingais žmonėmis – įvairaus amžiaus, profesijų ir gyvenimiškų patirčių. Kartais būna labai įdomu išgirsti, kaip skirtingai žmonės žvelgia į tą patį dalyką.
Man taip pat labai patinka draugiška, neformali ir šilta susitikimų atmosfera. Kasdieniame gyvenime retai pasitaiko progų taip atvirai pabendrauti su žmonėmis, kurių anksčiau nepažinojai. Nepaisant to, kokia kalba bendrauja susitikimo metu, visi čia jaučiasi panašiai – mokosi, kartais klysta, ieško tinkamų žodžių. Todėl žmonės mažiau drovisi, lengviau atsiveria ir pokalbiai tampa natūralesni.
Kalbų kavinėje dalyvaujate nuo pat pradžių. Ar pastebite, kaip per tą laiką pasikeitė jūsų lietuvių kalbos įgūdžiai? Kas dabar sekasi lengviau nei anksčiau?
Tikrai taip. Didžiausias pokytis – žymiai pagerėjęs gebėjimas suprasti šnekamąją lietuvių kalbą. Pradžioje, kai žmonės kalbėdavo greitai, jausdavausi tiesiog priblokštas. Sakyčiau, kad mano klausymo įgūdžiai pagerėjo šimtu procentų! Žinoma, tai nereiškia, kad dabar viską suprantu puikiai, tačiau anksčiau iš sakinio suprasdavau gal dešimt procentų, o dabar – maždaug aštuoniasdešimt.
Ir tai visai kas kita nei žiūrėti televizjos laidą ar filmą. Čia bendrauji su tikrais žmonėmis, kurie kalba natūraliai, kartais patys suklysta, pasitaiso ar pasako ką nors netikėto. Turi išmokti reaguoti į gyvą kalbą, o ne iš anksto parengtą tekstą.
Pastebiu ir tai, kad dabar galiu greičiau suformuluoti sakinius. Anksčiau reikėdavo ilgai galvoti, kaip išreikšti net paprastą mintį. Dabar tai pavyksta gerokai lengviau. Žinoma, vis dar kalbu lėčiau, nei norėčiau, bet pažanga akivaizdi. Manau, kad visa tai ateina su praktika. Kuo dažniau kalbi, tuo natūraliau pradedi reikšti savo mintis.
Ką pasakytumėte Panevėžyje gyvenančiam žmogui, kuris norėtų pagerinti kurios nors užsienio kalbos įgūdžius, tačiau drovisi, nepasitiki savo gebėjimais ar nedrįsta ateiti į Kalbų kavinę?
Tikrai patarčiau ateiti ir bent pabandyti. Juk nepabandęs niekada nesužinosi, ar tau tai patinka ir ar gali būti naudinga. Aš pats nesu labai ekstravertiškas žmogus, tačiau man šie susitikimai labai padėjo. Jeigu nerimauji, kad tavo užsienio kalbos lygis nepakankamas, tai neturėtų tavęs sustabdyti. Čia žmonės stengiasi padėti vieni kitiems. Jei reikia, kalba lėčiau, paprastesniais žodžiais, prisitaiko prie pašnekovo gebėjimų.
Ypač vertinga tai, kad čia nejauti tokio spaudimo kaip kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, stovėdamas eilėje parduotuvėje ir bandydamas greitai atsakyti į klausimą gali jausti didelę įtampą. O Kalbų kavinėje gali atsipalaiduoti, neskubėti ir nesijaudinti, jei suklysi.
Žinoma, galima mokytis savarankiškai, ir kai kuriems žmonėms tai puikiai sekasi. Tačiau man labai svarbu turėti vietą, kurioje galiu iš tikrųjų kalbėtis su kitais žmonėmis.
Prisimenu, kad kai pirmą kartą atėjau, žinojau nemažai lietuviškų žodžių, bet sudėti juos į sakinius vis dar buvo sunku. Tačiau būtent todėl ir atėjau – norėjau priversti save kalbėti. Kartais naudinga atsidurti situacijoje, kurioje jautiesi šiek tiek nepatogiai. Nes jeigu niekada neišdrįsi pabandyti, kaipgi galėsi tobulėti?
Kalbėjosi švietimo veiklų specialistė Virginija Švedienė
