Tai pasakojimas apie permainų laiką, kupiną vilties ir nusivylimų, pasišventimo ir abejonių, neaiškios rytdienos nuojautų. Veiksmas prasideda paskutinę vasaros dieną, kai iš Lietuvos išvedama Rusijos kariuomenė. Jauna muzikos mokytoja Vasarė Žalytė, kamuojama prisiminimų apie tremtyje patirtus tėvų išgyvenimus, klajoja naktimis miesto gatvėmis, prarasdama nuovoką ir atmintį. Nusiraminimo ji ieško muzikoje, kasdien grodama sudėtingų likimų kompozitorių kūrinius.

Painioje kelionėje į susitaikymą su realybe Vasarei tenka patirti ir išdavysčių kartėlį, ir sielą gydančią meilę. Romane muzikos istorijos ir patirtos istorinės prievartos fonai susilieja, po pusšimčio okupacijos metų vis dar ieškant atsakymo į klausimą – ar tai, ką suteikė išsilaisvinimas, vyksta po lūžio, ar šis dar laukia ateityje.