Šioje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rubrikoje – tai, ką prisimena ir kuo nori pasidalinti senjorų klubo lankytojai.
Šįsyk – Reginos MIKALAJŪNIENĖS šventiniai atsiminimai.
*****
Nueina užmarštin giminių ir artimųjų susiėjimai. Ar tai gerai?
Neliko poreikio namie laikyti servizų 24 asmenims, gražių stalo įrankių, indų, „fužerių“, „paauksuotų“ stiklinių. Nebereikia atsarginių taburečių arba ilgų suolų, kuriuos galėdavai pakeisti nuobliuota lenta, greitai paverčiama suoleliu 5 ar 7 svečiams.
Nebereikia didelių puodų, sudedamųjų stalų. Nebekaupiam gražių atsarginių rankšluosčių, pagalvių, užklotų, jeigu svečiams po „baliaus“ tektų pernakvoti.
Visa tai tapo nemadinga. Nebereikia bėgioti su lėkštėmis ir kiekvienam stengtis įtikti. Su papročiais išeina ištisa kultūra.
Sekmadienio atlaidai, pasisvečiavimas po mišių, kaimo vestuvės, krikštynos, giminių susitikimai… O juk būdavo gera susieiti, susitikti visai giminei, išragauti visokių mišrainių, be kurių stalai buvo neįsivaizduojami. Būdavo gera „baliuje“ matyti keptą zuikį (nors beveik niekas jo nevalgydavo) ir rūkytą vištą, kurios gabalai būdavo sukrauti į kalną ir papuošti žalumynų šakele.
O koks iškilmingas buvo karštųjų patiekalų nešimas ant stalo: balandėliai, kotletai, šonkauliukai, vėdarai, „degantis“ Čičinsko kepsnys… Koks nenusakomas jausmas buvo jausti, kaip skrandyje viskam trūks vietos… Kokia graži tradicija buvo ką nors svečiui įdėti, jį išlydint namo.
O kaip šeimininkai ruošdavosi savo svečius priimti! Tai ištisa istorija…
Reikėdavo gauti maisto produktų. Sužinoti naujų receptų ir jais nustebinti svečius. Samdyti šeimininkę, kelias naktis nemiegoti, ruoštis, kepti, marinuoti, virti, kepti pyragus, tortus, virti kompotą. Daryti alų. Sunešti indus, prailginti stalus, užtiesti staltiesėmis, sudėti ilgus suolus. Kartais per naktį tekdavo perklijuoti tapetus naujais, išnešti baldus.
O kaip pagarbiai elgdavosi svečiai! Kaip gražiai dainuodavo, juokdavosi. Paskui prasidėdavo šokiai, skambant akordeono ar armonikos muzikai.
Kokia graži buvo mūsų vaikystė ir jaunystė – mūsų karta matė tuos vaišėmis nukrautus stalus… Dabar kaimuose kur ne kur dar bandoma išsaugoti šią tradiciją, o miestas tapo bejausmis, uždaras ir kažkoks svetimas. Daugelis turi giminių ir draugų, tik nežino, kur šie gyvena. O jei ir žino valstybę, miestą ar rajoną – to ir užtenka. Anūkai nepažįsta močiučių, nebegali susikalbėti lietuvių kalba.
Užtat mes visi tokie išsilavinę, protingi, bet užsidarę, vieniši.
Mūsų jaunystė tai patyrė. Ir tikėjo, kad tai tęsis visą gyvenimą.
Norite tapti senjorų klubo nariu? Prašome kreiptis į klubo koordinatorę Rūtą Juzėnienę el. paštu ruta.juzeniene@pavb.lt, tel. +370 666 32328.
