Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidaryta panevėžiečio fotomenininko Žilvino Kropo nuotraukų paroda „Paviršiaus kodas“. Apie ją ir kūrybinius kelius bei posūkius – pokalbis su autoriumi.
Naujoji paroda/fotografijų ciklas vadinasi „Paviršiaus kodas“. Kokią pagrindinę žinutę ar paslaptį užkoduojate? Ką paliekate iššifruoti žiūrovui?
Žinutė iš tikrųjų yra gana paprasta – apie paveiktą paviršių, formų deformacijas, netikslumus ir chaosą. Šiame cikle man labai svarbus nevaldomas ir iki galo nekontroliuojamas procesas. Netgi dabar parodoje esantys kūriniai yra veikiami šviesos, vandens, savaime keičiasi… Be to, kūriniai sąmoningai atspausdinti ant brokuoto fotopopieriaus, todėl pats popieriaus netobulumas tampa dar viena kūrinio dalimi.
Man įdomu, kad iš tokių nekontroliuojamų procesų gali gimti vaizdas, kurio nebeįmanoma tiksliai pakartoti. Aišku, jį kuriu ne vien aš – prisideda chemija, šviesa, laikas, atsitiktinumas, chaosas ir senosios fotografijos medžiagos.
Pats pavadinimas „Paviršiaus kodas“ kalba apie tai, kas slypi vaizdo paviršiuje ir už jo. Žiūrėdamas į fotografiją žmogus dažnai iš karto nori suprasti – kas čia? O man norisi, kad vieno teisingo atsakymo nebūtų. Vieni pamatys mėnulį, kiti – planetas, ląstelę, burbulus, nežinomą kraštovaizdį, o gal tiesiog abstrakčią formą, netvarkingą chaosą ar šiaip nesąmonę…
Žinoma, savo darbuose palieku tam tikrų užkoduotų, paslėptų elementų. Kai kuriuos žinau tik aš, o žiūrovas gali ir visiškai nepastebėti. Man taip patinka, nes nenoriu visko paaiškinti ir parodyti pirštu. Tegul kiekvienas kūrinius perskaito savaip…
O pats žodis „kodas“ atsirado ne visai atsitiktinai. Mane visada traukė „Da Vinčio kodo“ idėja – paslaptys, ženklai, užuominos, kurias reikia bandyti iššifruoti. Tik mano atveju tas kodas slypi ne tekste, o pačiame fotografijos paviršiuje.
Kodėl tau įdomiau tapo ne fiksuoti realybę, pasukai į transformacijas, abstrakciją?
Man visada buvo įdomiau ne tiesiog parodyti tai, ką matau, o pabandyti vaizdą pakeisti, suardyti, perkurti arba visiškai sunaikinti.
Realų vaizdą galima nufotografuoti gana tiksliai, bet man tai ilgainiui pasidarė tiesiog nebeįdomu, net nuobodu. Norėjosi, kad fotografija keistųsi pati. Tarsi pati būtų dar vienas menininkas, kūrėjas.
Žinoma, kartais norisi kūrinį sunaikinti arba leisti jam būti sunaikintam – chemijos, laiko, šviesos ar kitų keistų medžiagų.
Nuo realybės fiksavimo aš jau senokai esu nutolęs, nes kryptingai einu alternatyviosios fotografijos keliu ir, regis, nebegaliu ir nebenoriu sustoti.
Darbai kaip „fotografinė alchemija”. Kiek čia išankstinio, valdomo plano, o kiek – atsitiktinumo bei stichijos?
Pradinis planas visada yra – žinau, kokią formą noriu išgauti, kokias medžiagas naudosiu, kaip jas dėsiu ant fotopopieriaus. Bet labai greitai tas planas žlunga.
Chemija teka, susilieja, reaguoja, atsiranda dėmių, įtrūkimų, netikėtų formų. O tokios medžiagos kaip medus, aliejus, kitos priemonės procesą sulėtina, sustabdo, pakeičia eigą. Ir tada prasideda įdomiausia dalis – nebegaliu nieko kontroliuoti, lieka tik stebėti, kaip medžiagos veikia tarpusavyje, kas iš viso to gims.
Pagrindinis elementas – apskritimas. Ką tau asmeniškai simbolizuoja ši forma ir kodėl būtent ji dominuoja kompozicijose?
Pagrindinis šių vaizdų veikėjas yra mėnulis, todėl apskritimas tampa svarbiausiu elementu. Jis gerai pažįstamas, statiškas, beveik visada vienodas ir nuobodus dangaus kūnas. Atrodo ramus, šaltas, nekintantis.
Bet vos tik aš panaudoju eksperimentinę techniką – chemogramą, dangaus kūnas praranda nuobodulį ir pastovumą. Forma jungiasi su netikėtais raštais, atsiranda simbolių, dėmių, atspalvių… Viskas tampa nebekontroliuojama.
Kokius technologinius ar cheminius eksperimentus naudojote kurdamas būtent šį ciklą?
Naudojau labai skirtingas medžiagas ir priemones. Pagrindas buvo seni (pagaminti prieš 40–50 metų) ir jau seniai nebegaliojantys fotopopieriai, ryškalai ir fiksažas. Bet kartu eksperimentavau ir su visai nefotografinėmis medžiagomis – vandeniu, aliejumi, medumi ir net dantų pasta.
Buvo įdomu stebėti, kaip šios medžiagos veikia fotopopieriaus paviršių, jį keičia, ardo.Kai kuriuose darbuose naudojau ir skaitmeninį negatyvą, o mėnulio vaizdui pasitelkiau teleskopą.
Taip viename cikle susijungė seni fotografiniai procesai, šiuolaikinės technologijos ir visai buitiškos medžiagos.
Kūrybinė evoliucija. Palyginti su jūsų ankstesnėmis personalinėmis parodomis, kaip keičiasi tavo kūryba, mąstymas ar technika rengiant „Paviršiaus kodą“?
Iš esmės viskas išlieka – einu ta pačia kryptimi kaip anksčiau. Kiekviena nauja paroda man yra naujas eksperimentas, o kartu tikiuosi, kad eksperimentas ir žiūrovui. Nenoriu kartoti, ką jau esu padaręs, todėl kaskart ieškau kito proceso, medžiagos ar bent jau kito būdo su ja elgtis. Po truputį ryškėja ir tai, kur norėčiau judėti toliau…
Vis labiau traukia mintis naudoti kuo mažiau skaitmeninių technologijų, o gal ateityje jų visai atsisakyti ir grįžti prie 100 proc. analoginio, rankomis kuriamo vaizdo.
Kita man labai įdomi kryptis – ekologiškesnė eksperimentinė fotografija. Ieškau būdų, kaip fotografijoje naudoti mažiau tradicinės chemijos, daugiau natūralių medžiagų.
Šiuo metu turiu du naujus projektus – laukimo ir apmąstymo stadijoje. Vienas – fotografavimas dumpline kamera ir nuotraukų ryškinimas kafenoliu, naudojant daug paprastesnes ir ekologiškesnes medžiagas.
Taip pat vis dar neapleidžia viena mintis (suprantu, kad ją įgyvendinti būtų labai sudėtinga) – pabandyti kurti vaizdus naudojant augalų pigmentus ir tam tikra prasme remtis Turino drobulės principu, kai vaizdas atsiranda ne įprastu fotografiniu būdu, o pačioje medžiagoje.
Kol kas tai tik idėjos ir bandymai galvoje. Bet dažniausiai mano idėjos įsikūnija.
Paroda „Paviršiaus kodas” bibliotekoje veiks iki spalio 14 dienos.
Kalbėjosi Asta Sarapienė
Viešųjų ryšių specialistė
