Naujoje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rubrikoje – tai, ką prisimena ir kuo nori pasidalinti senjorų klubo lankytojai.
Apie eiles prie duonos, arbatą su vyšnių uogiene, mamos mezginius, jūrą ir kitus dalykus prisiminimais dalijasi Genovaitė LIPNEVIČIENĖ (Panevėžys).
*****
„Kiek daug mes užmirštame, kiek daug spalvų ir garsų užgęsta mumyse! Žmogus užmiršta save, didesnė mūsų dalis jau mūsų pačių užmiršta. Ir dar nežinia, kuri: geresnė ar blogesnė“ (Justinas Marcinkevičius).
Pravartu atsigręžti į praeitį, ten ieškoti atramos ir išsaugoti tai, ką mums paliko laikas ir žmonės.
Pirmiausia norisi prisiminti, kad mūsų valgis nebuvo prabangus. Parduotuvėse mažai ką galėjai rasti. Dažnai eidavom į turgų, ten nusipirkdavom sviesto, lašinukų. Kaimo neturėjom, tad nebuvo kas pagelbėtų. Močiutė sena – jai reikėjo padėti.
Turėjom daržą už miesto ir pėsčiomis nukulniuodavom visai dienai (Nuo Šermukšnių iki Kniaudiškių gatvės pabaigos – ten dar nevažiavo autobusai). Užsiaugindavom daržovių. Žiemą mėgaudavomės raugintais agurkais, kopūstais ir kitomis daržo gėrybėmis. Kai gaudavom nusipirkti miltų, visi namai pakvipdavo mielinėmis bandelėmis su varške, lašinukais. Arbatinuke užplikydavome medetkų, ramunėlių arbatos. Labai būdavo skanu ant juodos duonos užtepti taukų, užbarstyti svogūnų laiškų nuo palangės.
Labai norėdavau būti pakviesta į svečius pas tetą Algirdo gatvėje. Ši visada vaišindavo arbata su vyšnių uogiene, sumuštiniu, ant kurio būdavo storai užtepta sviesto ir dešros (net dabar burnoje jaučių tą skonį).
Norint nusipirkti duonos reikėdavo nuo ankstyvo ryto pastovėti eilėje. Suaugusieji pasiimdavo vaikų (vieni savus, kiti – kaimynų), kad tos duonos gautų daugiau. Mums, vaikams, būdavo ir šalta, ir nuobodu, tad iš stovėjimo eilėje pasidarydavome pramogų. Net slėpynių ir gaudynių pažaisdavom.
Rūbų irgi nebuvom turtingi, nes parduotuvėse vaikams beveik nieko nebuvo. Dažnai iš bėdos, o ne dėl mados rūbai buvo kombinuojami iš kelių rūšių audinio. Dažnai persiuvami iš mamos suknelių, sijonų, švarkų. Manoji mokėjo gražiai megzti, tad turėjau ir gražių megztukų.
Prisimenu – 1958 m. pirmąkart su mama važiavom į Palangą. Iš autobusų stoties išvykom mažu autobusiuku. Poilsio namai buvo S. Daukanto gatvėje. Labai norėjom greičiau pamatyti jūrą. Paklausėm vieno vyro: kur jūra? Šis sako – „za uglom” („už kampo” – anuomet netrūko rusų). Pasukom už kampo o ten… Restoranas „Jūra”. Medinis, su dviejų ožiukų, susidūrusių ant tiltelio, fontanėliu.
Paskui tikrąją jūrą visgi suradom. Kasdienis ritualas buvo užlipti ant Birutės kalno (Birutės skulptūros nebebuvo). Senasis Lurdas stovėjo be Marijos ir Laiminančio Kristaus skulptūros. Užtat buvo briedžių, pionierių, sportininkų. Puikios popietės pušynėliuose už kopų. Jaukioje medinėje pieno kavinukėje gerdavome abrikosų sultis – net dabar jas mėgstu labiausiai. Pajūrio fotografai klientus viliojo prašmatniais kliošiniais gėlėtais chalatais, japoniškais saulės skėčiais. Su mama laikėmės ritualo – ant Palangos tilto lydėdavome saulę. O paskutinę dieną įmetėm į jūrą 1 kapeiką, kad sugrįžtume (ir išties – grįžom dar daug kartų).
Ir dar mama nupirko knygelę „Kas čia žiūri?” – ją saugau iki šiol.
*****
Atsirėmę į praeitį, atidesnį žvilgsnį sutelkime į ateitį.
*****
P. S. Norite tapti senjorų klubo nariu? Prašome kreiptis į klubo koordinatorę Rūtą Juzėnienę el. paštu ruta.juzeniene@pavb.lt, tel. +370 666 32328.
Pasakotojos asmeninio archyvo nuotraukos
