Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka atšventė gražios iniciatyvos sukaktį – 10-ąjį kartą organizavo geriausių regiono bibliotekininkų apdovanojimų „Ad astra“ įteikimo ceremoniją.
„10 metų – ne tik skaičius. Tai istorija, kurią kūrėme visi: savo darbu, atsidavimu, idėjomis, tikėjimu tuo, ką darome. Per šį laiką keitėsi pasaulis, visuomenė, keitėsi ir bibliotekos, tačiau viena išliko nepakitę – žmogus, stovintis šio pokyčio centre. Tai mes, bibliotekininkai. Kasdien atveriame duris ne tik į knygų pasaulį, bet ir galimybes, pažinimą, bendrystę. Kuriame erdves, kuriose gimsta smalsumas, auga bendruomenės, stiprėja pasitikėjimas. „Ad astra“ – „į žvaigždes“. Tai kvietimas kilti aukščiau, svajoti drąsiau, nebijoti eiti pirmyn. Šiandien sveikiname tuos, kas savo kasdieniu darbu jau arti žvaigždžių. Žmones, iš kurių galime mokytis patys. Tegul jūsų darbai ir toliau šviečia kaip žvaigždės – ryškiai, prasmingai, ilgai“, – sakė Bitės bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė.
„Džiaugiamės, kad bibliotekos turi erdves, kur galima dirbti, pailsėti, surasti artimą žmogų, pabendrauti, atskirti tai, kas tikra, o kas dezinformacija. Jūs esate tie, kas rodo šviesą bei tikrąjį kelią. Ačiū už tai“, – šventės dalyvius sveikino kultūros viceministrė Renata Kurmin.
„Jau dešimtą kartą stoviu „Ad astra“ šventės scenoje. Devyniskart sakiau, kokios bibliotekos inovatyvios, bendruomeniškos, pažangios. Šiandien norėčiau daugiau žodžių apie žmones – čia ateinančius, čia dirbančius. Lietuvoje mūsų, bibliotekininkų, gana daug: 1507 įstaigose – per 2300. Šitame gražiame būryje nemaža Panevėžio regiono darbuotojų. Labai smagu, kad jie tokie nuoširdūs, kūrybiški, inovatyvūs. O tebesvarstantiems, ką tie bibliotekininkai daro, norėčiau pasakyti: būkite geri, ateikite į bibliotekas ir pamatysite“, – kvietė Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos pirmininkė, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė.
„Jūsų darbas gali pasirodyti sunkus, tačiau juk dirbdami semiamės jėgų, dvasios, artumos ir prasmės – dėl ko kuriama pridėtinė vertė. Jūs esate angelai sargai, saugantys vertybes ir dvasinę kultūrą“, – bibliotekininkų bendruomenei dėkojo Panevėžio miesto merė Loreta Masiliūnienė.
Jubiliejinės „Ad astra“ nominacijos laureatėmis tapo:
savivaldybių viešųjų bibliotekų kategorijoje – Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos projektinės veiklos vyriausioji vadybininkė Edita Jareckaitė;
savivaldybių viešųjų bibliotekų filialų kategorijoje – Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Panemunio filialo vyresnioji bibliotekininkė Elena Baronienė;
mokyklų (išskyrus aukštąsias) bibliotekų kategorijoje – Anykščių rajono Kavarsko pagrindinės mokyklos-daugiafunkcio centro bibliotekininkė Eglė Djačenko.
SUSIPAŽINKIME
Kviečiame į artimesnę pažintį su laureatėmis – joms uždavėme po kelis klausimus.
Koks jūsų kelias į biblioteką?
EDITA. Netyčia. Ieškojau savęs ir norėjau išbandyti ką nors nauja. Netikėtai atsilaisvinus vietai Pasvalio bibliotekoje, nedvejojau. Turėjau šiek tiek projektų rengimo patirties, ne iš karto pavyko ir įsidarbinti, tačiau nemaniau, jog būtent čia atrasiu mylimą darbą.
ELENA. Mano kelias į biblioteką prasidėjo dar vaikystėje. Nuo mažumės lankiausi Rokiškio bibliotekos vaikų ir jaunimo filialo skyriuje – tai buvo vieta, kurioje labai mėgau būti, skaityti, atrasti knygas. Ten vyko ir pirmi mano kūrybiniai potyriai – net vaidinau iki šiol gyvuojančiame bibliotekos lėlių teatre „Padaužiukai“. Labai šiltai prisimenu tą laiką, nes būtent tada dabartinė mano kolegė bibliotekininkė, „Padaužiukų“ režisierė Nadiežda Ivanova dar visai mažą ir kuklią mergaitę vedė į pasakų ir teatro pasaulį. Tai buvo pirmi žingsniai į kūrybą, sceną, istorijų gyvumą – dabar suprantu, jie labai stipriai formavo mano santykį su kultūra ir knygomis.
Tiesą sakant, nebuvau suplanavusi tapti bibliotekininke, bet gyvenimas pats nuvedė šiuo keliu. Studijuodama kultūros vadybą atlikau praktiką Rokiškio bibliotekoje, čia sustiprėjo jausmas – tai vieta, kur noriu būti – tarp knygų, žmonių, kultūros.
EGLĖ. Buvau pastebėta kaip aktyvi mama Kavarsko pagrindinės mokyklos-daugiafunkcio centro bendruomenėje, nes entuziastingai dalyvavau įvairiose veiklose. Darbą Anykščių r. savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Kavarsko filiale pasiūlė ten dirbanti bibliotekininkė Žydrūnė Šiaučiulė – reikėjo žmogaus, ją pavaduosiančio per motinystės atostogas. Darbas pasirodė įdomus – puikiai sekėsi organizuoti renginius, parodas, kultūrines veiklas.
Kiek laiko dirbate bibliotekoje? Kas patinka šiame darbe, ko trūksta?
EDITA. Nors dirbu bibliotekoje vos penktus metus, iškart supratau, jog tai mano vieta. Projektų rengimas man suteikia galimybę pažinti, kokia daugialypė ir įvairiapusė yra biblioteka. Kiek daug įdomių ir inovatyvių veiklų čia vyksta, kiek daug kūrybiškų ir įdomių žmonių dirba! Bibliotekos kompleksiškumas atveria tūkstančius galimybių naujoms idėjoms ir veikloms. Džiaugiuosi, jog galiu prie jų prisidėti.
Trūkumas? Tai, kad ne visi atranda skaitymo džiaugsmą ir supranta, kiek daug visko mūsų bibliotekose.
ELENA. Nuo 2009 m. rugsėjo iki 2014 m. pavasario dirbau Kamajų filiale. Sukūriau šeimą, susilaukiau sūnaus. Pasikeitus gyvenamajai vietai, darbą teko palikti, tačiau niekad nedingo noras grįžti į biblioteką. Nuo 2017 m. rudens dirbu Panemunio filiale. Taigi iš viso 14 metų.
Dirbu nedideliame miestelyje – nors kai kas Panemunį pavadina kaimu. Pati gyvenu šalia esančiame Pandėlyje, todėl iš pradžių nebuvau vietos žmogus. Buvo neramu – kaip priims bendruomenė, ar pavyks tapti sava? Dabar galiu drąsiai sakyti: šis kraštas ir jo žmonės tapo labai artimi – tarsi pažinočiau visą gyvenimą.
Labiausiai patinka galimybė padėti žmogui. Kartais užtenka pasiūlyti tinkamą knygą, kartais – suorganizuoti renginį, padėti susigaudyti skaitmeniniame pasaulyje. Dirbant tokioje vietovėje kaip Panemunis, kur ypač stipri krašto istorija, bibliotekininko darbas daug platesnis negu knygos. Čia susilieja kultūra, kraštotyra, bendruomenė, renginiai, žmonių istorijos ir kasdienis buvimas šalia. Dažnai atrodo, kad bibliotekininko pareigos seniai nebetelpa į vieną apibrėžimą.
Ko trūksta? Labiausiai skauda dėl išeinančių žmonių. Liūdna matyti, kaip mažėja gyventojų, lankytojai išvyksta pas vaikus į didmiesčius ar iškeliauja amžinybėn. Žinoma, dažnas bibliotekininkas pasakytų, kad trūksta finansavimo, įvairių priemonių. Visgi mes kažkaip išmokome dirbti su tuo, kas yra. Kurti, ieškoti sprendimų ir padaryti viską, kad rezultatas pranoktų lūkesčius.
EGLĖ. Šiemet jau penkti mano darbo metai: dvejus dirbau Kavarsko bibliotekoje, o trečius metus – mokyklos bibliotekoje. Labiausiai patinka veiklų įvairovė, darbas su knygomis ir edukacijų organizavimas. Nejaučiu, kad kažko trūktų – turiu daug idėjų ir planų, jie gimsta dirbant, kuriant ir bendraujant su mokiniais.
Kas motyvuoja įgyvendinti naujas veiklas?
EDITA. Labiausiai motyvuoja pasiekti rezultatai, lankytojų atsiliepimai, dėmesys. Kada pamatau, jog tai reikalinga, prasminga ir svarbu, prisidėjo prie mažų pokyčių – daugiau skaityti, domėtis, išbandyti, ką siūlo biblioteka, – tai man didžiausia motyvacija.
ELENA. Kartais pagalvoju, kad manyje kažkas slypi – gal širdyje, galvoje. Tarsi mažas velniukas sėdėtų ant peties ir stuksentų: „Padaryk. Pamėgink. Sukurk.“ Ir tada ateina mintis: jei ne aš, tai kas?
Kai pamatai rezultatą, žmonių emocijas, jų šypsenas, kai jiems gera bibliotekoje, labai sunku sustoti. Atrodo, norisi vis pirmyn, geriau, jaukiau, įdomiau, prasmingiau.
Nors filiale esu viena, šalia visada yra žmonių, į kuriuos galiu atsiremti. Labai palaiko vyras, vaikai – padeda veiklose, prisideda savo laiku ir buvimu. Labai svarbi ir vietos bendruomenės pirmininkė, visi žmonės aplinkui.
EGLĖ. Didžiausia motyvacija – sėkmė darbe ir Kavarsko mokyklos bendruomenės palaikymas.
Jei auksinė žuvelė išpildytų su biblioteka/profesija susijusį norą – koks jis būtų?
EDITA. Norėčiau, kad daugiau žmonių, ypač vaikų, nuo mažų dienų atrastų skaitymo džiaugsmą. Skaitantys žmonės gyvena tūkstančiuose pasaulių, o gyventi vienoje realybėje yra be galo nuobodu…
ELENA. Labai norėčiau, kad Panemunis klestėtų, kurtųsi jaunos šeimos, daugėtų žmonių, girdėtųsi vaikų balsai, sugrįžtų gyvybė ir šurmulys, atgimtų dvaras. O svarbiausia – kad biblioteka išliktų dar daugybę metų. Kad būtų atvira, jauki, šiuolaikiška, bet kartu išlaikytų tą ypatingą šilumą, dėl kurios žmogui norisi užeiti, pabūti, pasikalbėti, sugrįžti. Kad biblioteka visada būtų vieta, kurioje gera būti.
EGLĖ. Norėčiau išleisti knygą. Pradėjusi dirbti Kavarske ir bendraudama su bibliotekos lankytojais, klausydamasi jų pasakojimų susidomėjau kraštotyra. Nuo 2023-iųjų priklausau Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijai, tyrinėju Anykščių rajono istoriją.
Ką jums reiškia gauti „Ad astra” apdovanojimą?
EDITA. Nors paprastai man apdovanojimai nėra svarbiausi, gauti „Ad astra“ yra didelė garbė, nes prasmingi darbai nelieka nepastebėti; tai kartu ir didelė atsakomybė, pareiga tęsti tai, kas pradėta.
ELENA. Tai labai stiprus įvertinimas, o kartu vidinis jausmas, kad tavo darbas yra matomas, svarbus. Dirbi kasdien taip, kaip gali geriausiai, atiduodi daug širdies, laiko, minčių, o kartais net nesusimąstai, ar tai kažkas pastebi. Todėl neslėpsiu – be galo gera sužinoti, kad tai, ką darai, reiškia ne šiaip gerai, o labai gerai.
Man „Ad astra“ – ne tik apdovanojimas. Tai visos kelionės įprasminimas: nuo mažos mergaitės Rokiškio bibliotekos vaikų literatūros skyriuje, skaitančios knygas ir vaidinančios bibliotekos lėlių teatre „Padaužiukai“, iki šiandienos darbo su žmonėmis Panemunio bibliotekoje. Kartu tai dar didesnis paskatinimas nesustoti, kurti toliau ir eiti pirmyn.
EGLĖ. Tai svarbus mano darbo įvertinimas ir grįžtamasis ryšys. Vadovaujuosi principu dirbti atsakingai, sąžiningai ir kruopščiai, visada siekiu įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
Asta Sarapienė
Viešųjų ryšių specialistė
