Dar vienas pasakojimas naujoje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rubrikoje – tai, ką prisimena ir kuo nori pasidalinti senjorų klubo lankytojai.
Apie į namus atvestus du stebuklus – dujas ir elektrą – prisiminimais dalijasi Palmyra VAITONIENĖ (Pasvalio r. Vaškų miestelis).
*****
Elektra
1960-ieji. Mano tėvas Leopoldas buvo savamokslis menininkas. Dirbo medžio darbus, tapė, turėjo ypač gražų braižą, net siuvinėjo… Žiemą dažniausiai darbuodavosi namų virtuvėje. Miestelyje vaikų darželio nebuvo – nuolat sukinėdavausi apie tėvą, stebėdavau, kaip jis dirba.
Kartą sako: „Greitai namie įvyks stebuklas!“. „Koks?“ – klausiu. „Turėsime elektrą, reikia pasiruošti“, – paaiškino. Nieko nesupratau, kas ir kaip čia bus. Netrukus tėvas nusivedė į daržinaitę, kur stovėjo jo varstotas (darbastalis) su gausybe visokių įrankių. Tėvas paėmė didelį medžio faneros gabalą ir „lobdziku“ (pjūkleliu) išpjovė nedidelį keturkampį. Iš dėžutės ištraukė naują elektros lemputę. Klausiu: „Čia elektra?“. Nusijuokė: „Beveik“.
Žiūrinėjo, matavo, išpjauto gabalo viduryje išpjovė apskritimą – skylę lemputei. Paėmęs vielos ritinėlį prisikarpė daug strypelių, mažais vinukais pritvirtino prie faneros – atsirado rėmelis su apskritimu lemputei. Grįžome į namus. „Dirbsime toliau“, – pasakė tėvas. Vis dar nieko nesupratau.
Darbas tęsėsi: ant stalo patiesė didelį balto audinio gabalą, uždėjo išpjautą fanerą, iškirpo gal 3 kartus didesnę medžiagos atraižą, šią vėl pasitiesė ant stalo, ant kiekvieno kampo uždėjo po lakštą kalkinio spalvoto popieriaus, o ant viršaus – didelį gabalą sviestinio popieriaus. Viską susmaigstė adatėlėmis – kad neslankiotų, kiekviename kampe pripiešė gėlių. Nuėmus visus popierius, audinyje buvo matyti ryškūs piešinių kontūrai. Tėvas pasiruošė siuvinėti. Ne vieną vakarą darbavosi, kol siuvinys buvo baigtas. Gėlės buvo labai gražios, spalvingos – kaip gyvos. „Čia „pildytas“ siuvinėjimas“, – paaiškino tėvas. Kitą vakarą vąšeliu apnėrė siuvinį ir paliepė mamai išskalbti, iškrakmolyti.
Laukiau nesulaukiau tos elektros. Pagaliau vieną dieną prigužėjo į namus vyrų – jie ilgai dirbo ir… palubėje nušvito lemputė. Mama aiktelėjo: „Ojei, pasimatė visos kertės!”. Rytojaus dieną ant lemputei pagaminto rėmelio puikavosi tėvo siuvinys. „Čia – „abažūras“ (gaubtas)“, – paaiškino tėvas. Dar ilgai namie tvyrojo žibalo kvapas, o ant lentynos stovėjo laikraščių skiautėmis išvalytos lempos – o jei elektra dingtų…
Dujos
1966–1967-ieji. Vaškų gyventojams buvo pranešta, kad pirmiausia mokytojams ir medikams bus leidžiama įsigyti dujines plyteles (virykles) ir pildomus dujų balionus.
Tėvas išlupo „dubultinį“ (dvigubą) virtuvės langą, išorinio lango rėmuose sumeistravo „fortkę“ – orlaidę. Netrukus apylinkės tarybos komisija vaikščiojo po namus vertindama, ar patalpos, kur bus naudojamasi dujomis, atitinka reikalavimus. Taip įsigijome pačią paprasčiausią, neišvaizdžią 2 skylių dujų viryklę ir apdaužytą, surūdijusį balioną. Žmonės visko prisigalvodavo – pasiūdavo medžiaginius gaubtus, sukaldavo faneros dėžutes balionams, kad padoriau atrodytų. Kad ir kaip būtų, namams tai atsirado didžiulis palengvinimas – gyvenimo perversmas. Juolab kad nuo žibalu kūrenamų „kerogazų“ ir primusų miestelyje buvo kilę keli gaisrai.
*****
P. S. Norite tapti senjorų klubo nariu? Prašome kreiptis į klubo koordinatorę Rūtą Juzėnienę el. paštu ruta.juzeniene@pavb.lt , tel. +370 666 32328.
