Balandžio mėnesį pristatome Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos ir Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos moksleivių kūrybą, kurioje atsiskleidžia skirtingi jaunųjų autorių balsai ir temos. Šįkart ypač plati meninė raiška: eilės, proza, net kelių kuriamų knygų ištraukos.
Jūsų dėmesio laukia muzikalūs ir vaizdingi Ievos Marijos Urbonavičiūtės eilėraščiai, šviesūs ir pakilūs Inetos Razmaitės tekstai. Taip pat ištraukos iš rašomų knygų: Ainės Šarachovaitės romano apie paauglių rūpesčius ir skaudulius bei Mildos Čergelytės savitas fantastinis pasakojimas iš knygos „Lemtingas susitikimas“. O netikėtame Rugilės Medeckytės apsakyme persipina fantazija ir humoras.
Jaunąsias literates pastebėjo ir jų kūrybą skatina mokytojos Aušra Vaitkienė, Liudmila Putauskienė ir Lina Rastenienė.
Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazija
Ieva Marija Urbonavičiūtė, 7 kl.
Muzika
Garsai lėtai į orą kyla,
tarsi paukščiai danguje skamba tyliai.
Kiekviena nata turi savo kelią,
muzika širdžiai šnabžda laimingą dalią.
Kai groja smuikas, pasaulis sustoja,
piktos mintys nurimsta, vaizduotė liepsnoja.
O fortepijonas tartum pasaką seka,
melodija užlieja erdvę, svajonėm atveria taką.
Žiema
Ant stogų nukritęs sniegas,
laiko šaltis žemę apglėbęs.
Medžiai, tylūs, susikaupę,
ramiai, kantriai pavasario laukia.
Viskas aplinkui nurimę, apsnūdę,
neskamba, neaidi skambūs garsai.
Spindi ledo kristalai
viską nudažę baltai.
Jaudulys
Atsistojau ant scenos – rankos dreba,
Širdis daužosi lyg ji bėgtų,
mintys sukasi kaip vėjas,
o balsas įstrigęs kažkur giliai.
Žiūrovų žvilgsniai degina kaip žarijos,
kiekvienas žodis tampa per sunkus.
Sekundės virsta amžinybe,
Net oras atrodo per garsus.
Ineta Razmaitė, 7 kl.
Džiaugsmo akimirka
Kai džiaugsmas užlieja širdį,
saulė danguje ima šokti,
paukščių giesmės skamba kaip muzika,
medžiai linksmai mojuoja šakomis,
pievų gėlės šypsosi.
Kai džiaugsmas užlieja širdį,
žodžiai tampa lengvi,
žmonės geri
ir norisi visiems dalinti viltį.
Dovanota staigmena
Ilgai laukta svajonė išsipildė!
Širdis laiminga!
Ji dainuoja! Džiaugiasi!
Laimė giedra, bekraštė
lyg pavasario dangus,
tyra lyg rasos lašas ant žiedlapio.
Taip to ilgėjausi,
slapta tikėjau,
kad kada nors
ir man išmuš laiminga valanda.
Palaimą dovanojo man šita staigmena.
Milda Čergelytė, 7 kl.
Ištrauka iš rašomos knygos „Lemtingas susitikimas“
I skyrius
Jinė ir Flėmas
Vėsus vėlyvo rudens vakaras nerimo neišsklaidė. Šalna, prikibusi prie pilkų medžių, žvilgėjo besileidžiančios saulės šviesoje. Bet ir saulėlydis baugino, nes po išpuolio miške dar voliojosi strėlėmis perverti kūnai. Jinė atsargiai perlipo vieną negyvėlį. Stengėsi į jį nežiūrėti, kad nesusitiktų su sustingusiu nelaimėlio žvilgsniu. Bet šis miškas buvo vienintelis kelias į Eliriją ‒ Birkenijos sostinę, kitaip vadinamą pirklių ir šarlatanų rojumi. Jinei ten reikėjo nusigauti bet kokiu būdu. Tas miestas buvo vienintelė ir paskutinė viltis surasti JĮ.
– Eime, Flemai. Tuoj visiškai sutems, ‒ kreipėsi Jinė į mėlynąjį driežą.
Šis pakėlė galvą nuo kūno, kurį šlamštė, ir iškišo šakotą liežuvėlį. Neskubėjo paklusti, tik nusivalė snukutį ir nenoromis nusekė Jinei iš paskos. Miškas pamažu pradėjo retėti. Elirijas buvo jau visai čia pat.
Pagaliau iš už medžių prieš juos atsivėrė miestas, kurį Jinė žūtbūt turėjo pasiekti. Aukšta, kreiva miesto siena buvo sulopyta skirtingų dydžių ir formų akmenimis, prie vartų kabėjo nublukusi, krauju ištepta vėliava (herbo jau nebuvo įmanoma įžiūrėti). Prie įėjimo į miestą knibždėjo žmonės – pirkliai, samdiniai, elgetos, šnipai ir tie, kurių tapatybė buvo neaiški.
– Laikykis šalia manęs, – perspėjo Jinė Flemą ir ant galvos užsimetė gobtuvą. Ji jautė, kad yra visų stebima. Elirijas prašalaičių niekada nepriimdavo draugiškai.
Miesto siaurose gatvelėse skambėjo šauksmai, girdėjosi čaižus metalo žvangesys ir prekeivių barniai. Jinė stengėsi atrodyti drąsi ir pasitikinti, nors viduje jautė augantį nerimą. Ji nežinojo, ar JIS tikrai čia. Nežinojo, ar išvis JIS nori su ja susitikti.
Mergina sustojo prie senos užeigos pavadinimu „Sulūžęs sparnas“. Tai buvo viena iš nedaugelio vietų, apie kurias buvo užsiminęs jos brolis – seniai, dar prieš katastrofą. Jinė giliai įkvėpė ir pravėrė sunkias cypiančias smuklės duris.
Viduje tvyrojo karštis ir alaus tvaikas. Užpakalinėje užeigos dalyje, prie sienos, sėdėjo vyras su tamsiu apsiaustu. Šalia JO prie stalo buvo paremtas kardas. Kardas ‒ su raudonu rubinu rankenoje. Niekas kitas tokio ginklo negalėjo turėti, tik JIS…
– Kilai, – nedrąsiai ištarė Jinė ir pastebėjo, kaip JO kūnu perbėgo šiurpulys.
Ainė Šarachovaitė, 7 kl.
Mokytoja Liudmila Putauskienė apie Ainę: „Negali nesistebėti, kaip septintokė AINĖ visur spėja. Nuo mažens lanko plaukimo treniruotes ir savaitgalius praleidžia varžybose. Yra mokslo pirmūnė, o pasitikrinusi žinias, įsitikino, kad yra ir raštingiausia progimnazijos septintokė. O šiais metais, mane, mokytoją, nustebino jos kūrybinis užsidegimas – parašyti knygą apie paauglių skaudulius.“
Ištrauka iš apysakos „Kai bandai pabėgti nuo savęs“
Lietus persekioja nuo ankstyvo ryto, kai susėdome į mašiną. Mašina dreba, darda važiuodama nelygiu asfaltu. „Kodėl? Kodėl vėl kraustomės, kai tik tik susiradau naujų draugų ir pradėjau jaustis komfortabiliai???“ Bet mano tėvams niekada tai nerūpėjo ir nerūpi. Jie man visada primena peraugusius paauglius, kurių psichologe esu aš. Bet man tik 14, po velnių…
Mašina sustoja ir net per muziką ausinukuose girdžiu mamos raginimą:
– Džene, brangioji, aukis batelius, bėgam į degalinę.
Atsidūstu ir bandau įsispirti į savo nunešiotus „Converse“ batus. „Man jau būtinai reiktų naujų batelių,“ – dar spėju pagalvoti, nes inkariukų spalva jau nebe vyšninė, o primena šlapios žemės spalvą. O ir bateliais jų nebepavadinsi, nes mano kojos dydis jau kaip tėčio. Iššokusi iš mašinos godžiai įkvepiu šviežio oro gurkšnį. Nepaisant lietaus saulė kaitina labai stipriai.
Įeidama į parduotuvę užuodžiu maisto kvapą. Jau vidurdienis, kelionėje praleistos trys valandos, bet valgyti visai nenoriu. Žvilgteriu į saldumynų skyrių. Išsirenku pakelį guminukų ir gumos. Prie kasos tėvų nesimato, todėl nueinu atsiskaityti prie savitarnos kasų (jas visada mieliau renkuosi, ir taip išvengiu bendravimo su žmonėmis). Susirinkusi saldumynus ruošiuosi sprukti į savo mašiną, bet pajuntu į savo pakaušį įbestą kažkieno žvilgsnį. Intuityviai atsigręžiu ir regiu spoksantį į mane vaikinuką – tamsiaplaukį, šviesių akių, neblogai sudėtą, bet kažkokį keistą. Gal jo galūnės kiek per ilgos ir veidas ištįsęs? Stengiuosi į jį nebežiūrėti, bet nepažįstamojo žvilgsnis kausto ir galvos viršugalviu tebebėginėja skruzdėlės.
Pagaliau aš saugi – įsitaisau ant galinės mašinos sėdynės. „Bet ar mes kažkur nebuvom susitikę?“ – dar šmėsteli klausimas, bet mano abejones užgožia muzika ausinukuose. Laukia dar keturios kelionės valandos. Nuspiriu inkariukus ir leidžiu miegui mane pasiglemžti.
Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija
Rugilė Medeckytė, I gimn. kl.
Kurmių ir varlių veisyklos
Jau buvo praėjusios trys dienos po antrų žiemos atostogų. Sakykite, ką norite, bet atostogų yra per mažai! O dar dieną prieš joms prasidedant rašiau matematikos standartizuotą testą…
Atsidusau, iš kuprinės išsitraukiau visus vadovėlius ir pasiėmiau dėžę visokių dažų su teptukais. Tapyba… šešias savaites ten nebuvau. Galima sakyti, jau šakės, nors ir dailės mokykla, ten į lankomumą irgi žiūri rimtai, tai jeigu ilgą laiką neateisi, mokytojai tikrai pradės tavęs ieškoti. Tad skubu į autobuso stotelę.
Autobusai mėgsta atvažiuoti minutę vėliau. Tai erzina. Ir dar labiau, kai lauke šalta ir išbūti neįmanoma. Kai pagaliau išlipau prie dailės mokyklos, nuskubėjau į vidų, kur laukė dvi pragariškos valandos. Eidama į kabinetą sutikau savo geriausią draugę.
– Jone! – aš garsiai šūkteliu ir aukšta figūra prieš mane atsisuko.
– Igne! Aš tavęs visą savaitę nemačiau, – sumurmėjo ji. Mes apsikabinome, pasiėmėme molbertus ir pasistatėme juos taip, kad būtų vienas prie kito. O dabar blogiausia dalis… Kadangi mūsų nebuvo šešias savaites, turėjome klausti „Kokia tema?“ mūsų labai mylimo mokytojo Grikevičiaus… Taip, jo pavardė skamba kaip grikiai.
Galiausiai atėjo mūsų gera draugė Lėja ir su šypsena veide padavė mums mažą Skittles pakelį.
– Lėja, tu gal juokauji? Kokį tu mums čia miniatiūrinį pakelį atnešei? Tokio mažo dar nebuvau mačiusi, – Jonė pasakė Lėjai. Kol jos ten diskutavo, aš jau valgiau tuos rūgščiai saldžius saldainius.
– Gerai, einam Sigito aplankyti,– Jonė sako man. Sigitas buvo mūsų skulptūros mokytojas ir net nepažinojus jo buvo galima matyti, kad jis mūsų tikrai nemėgo. Staiga iš niekur nieko Lėja sako:
– Aš keturioliktame kabinete veisiu kurmius ir varles.
Oho!
Mokytoją radome jo įprastoje vietoje. Priėjome prie stalo ir Jonė paklausė Sigito:
– Mokytojau, žinojote, kad Lėja veisia kurmius ir varles keturioliktame kabinete?
Jis tik atsiduso savo tipiška veido išraiška ir atsisuko.
– Jeigu jūs vartojate narkotikus, prašau: nekiškit manęs į savo nesąmones, – atšovė. O mes tik nusijuokėme ir nuėjome į keturioliktą kabinetą.
– Ei, norite pamatyti veisyklą? Tik Sigitui nesakykite, – Lėja pasakė ir nuėjo už sienos. Pasižiūrėjau į sutrikusią Jonę ir nusekiau Lėją. Bet mes tikrai nesitikėjome pamatyti tunelio, kuris buvo užbarikaduotas kartonu!
– Sveikos atvykusios į kurmių ir varlių veisyklą! – pasakė Lėja su šypsena.
Beveik visą mėnesį jau padedam Lėjai kurti naujas kurmių ir varlių hibridų rūšis ir parduoti jas kitų šalių pirkėjams. Žinoma, mamai reikia truputį pameluoti, kad ilgiau dailės mokykloje užsibūsi…
Trečiadienis. Vėl tapybos pamoka. Pasibaigus pamokoms mokykloje čiupau kuprinę ir išėjau galvodama apie susitikimą su Lėja ir Jone. Užtrukau geras dvidešimt minučių, kol bėgau iki dailės mokyklos. Kai pagaliau pasiekiau mokyklą, iškart nuskuodžiau į keturioliktą kabinetą ir įlindau į tunelį, kol niekas nepamatė.
– Igne! Kur tu buvai? Tu net neįsivaizduoji, kas buvo! Mums tavęs reikėjo! – Lėja užsipuolė mane ir iškart pradėjo verkti.
– O kas buvo, Lėja? Kodėl tu tokia persigandus? Ir kur Jonė?
– Igne… Jis sužinojo, kur mes veisiame kurmius! Pažiūrėk! Septinto sektoriaus visas tunelis susprogdintas! Neišgyveno nei vienas varlius ar kurmis! O ten buvo vieni iš retesnių mutantų! – Lėja vėl ėmė verkti, kol aš virškinau visą informaciją. Jis žino mūsų vietą? Ar jis taikė į septintą sektorių, nes ten yra retesnės mutacijos? Kažkas tikrai nori užbaigti mūsų verslą ir nemėgsta mūsų… Bet kas galėtų būti už visa tai atsakingas?..
– Tai Sigitas. Jis čia viską nusprendė susprogdinti, manydamas, kad tai mus sustabdys,–pasakė labai pažįstamas balsas. Mes su Lėja atsisukusios pamatėme Jonę. Ji buvo rimtai įpykusi.
Eidamos baltais koridoriais, pagaliau pasiekėme pasitarimų kambarį, čia sukviečiau visus svarbiausius asmenis į susirinkimą. Kas gi kitas sukurs puikų planą, kaip sugniuždyti Sigitą?
– Nežinau, ką tu sumąstei. Bet tikiuosi, kad tai suveiks. Mes praradom daugiau nei pusę hibridų populiacijos, o tai dar ne blogiausia. Daugelis darbuotojų išėjo iš darbo, nes bijojo dirbti tokiomis aplinkybėmis,– išdėstė Jonė ir jos balse girdėjosi nervingumas ir neviltis. Juk praradom daug svarbių daiktų.
Aš ilgai mąsčiau ir pagaliau sugalvojau planą. Reikia juk sutriuškinti Sigitą, turime išnaikinti visus jo karius. Taip pat jo laboratoriją – žodžiu, viską ramiai išdėsčiau likusiems veisyklos darbuotojams.
– Tai tu nori pasakyti, kad teks paleisti tą mirtingą virusą, kurį sukūriau netyčia? – sunerimo Lėja.
– Taip! Visi ten išmirs, bet, žinoma, Sigitas išliks gyvas. Jo kūne yra daug alkoholio ir tabako, jis per stiprus, kad pasiduotų virusui, bet tai susilpnins jo kariuomenę tūkstančius kartų. Tad prie darbo! – pasakiau tvirtai.
Valandą Lėja užtruko baigdama mirtiną virusą. Ar užteks? Mes tikimės, kad pakaks, bet nežinia. Čia juk mūsų paskutinė viltis.
Pagaliau stoviu priešais Lėją, jos šviesiai žydros akys žiūri tiesiai į mane. Galiausiai įteikia man gana didelį konteinerį.
– Igne, tik būk atsargi, šis virusas ne juokai, ir tikėkimės, kad… šis planas pavyks,– dar perspėjo draugė, aš linktelėjau ir išėjau. Šiam planui geriau suveikti, juk visa kurmių veisyklos ateitis nuo to priklauso…
Kol mes žiūrėjome, kaip mažėja Sigito kariauna, ir laukėme laimingos pabaigos, man pasidarė silpna.
Pažvelgiau į abi drauges, bet nespėjus nieko paklausti staiga viskas tapo juoda…
Atrodo, praėjo marios laiko, kol galiausiai atsipeikėjau. Gulėjau ant žemės, rankoje dar vis laikiau pakelį saldainių. Prie manęs gulėjo ir Lėja su Jone, jos atrodė taip lyg nežinotų, kas čia įvyko.
O viskas atrodė taip tikra, negali būti, kad mes tik sapnavome. Ar tai iš tiesų patyrėme, ar tai tik saldžiarūgščių saldainių poveikis?..
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
