Elžbieta, Pranciškaus Juozapo I sutuoktinė, ir Eugenija, Napoleono III žmona, į valdžios olimpą iškilo neramiais ir sykiu be galo įdomiais laikais. XIX amžius Europoje buvo ne tik revoliucijų, karų, perversmų, bet ir neįtikėtinų atradimų bei pažangos epocha. Abi imperatorienės garsėjo išskirtiniu grožiu, taip pat buvo ir puikios diplomatės, išsikovojusios vietą po saule ir nepalūžusios nuo skandalų bei įvairių peripetijų.

Elžbieta ir Eugenija išsiskyrė kaip naujo tipo valdovės, nutiesusios tiltą tarp tradicinės monarchijos ir modernėjančios Europos. Jos maištavo prieš pasenusias dogmas, autokratizmą ir priespaudą, aktyviai prisidėjo prie visuomenės permainų. Kita vertus, pačios patyrė daug sunkumų: Elžbietai ramybės nedavė anyta, mėginusi sumenkinti jaunosios valdovės įtaką karaliaus dvare ir kontroliuoti asmeninį gyvenimą. Eugenijos vyras nuolat įsiveldavo į romantines avantiūras ir buvo nevykęs karvedys. Nepaisant to, tiek Elžbieta, tiek Eugenija dalyvavo politikoje, įsitraukė į daugelį svarbiausių to meto karinių bei politinių konfliktų ir ieškojo jų sprendimo būdų.