Lietuvių kalbos mylėtojus sukvietė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vykusi konferencija „Šveplai ar elegantiškai? Kalbos prestižas, etiketas ir skaitmeninė kultūra”.
Susirinkusiuosius pasveikino bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė: „Labai gera visus matyti vietoje, kur vis dar egzistuoja visi paukščiukai ir raidės, kurias socialiniuose tinkluose jau būtų galima įrašyti į Raudonąją knygą. Dėkoju Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK) už nuosekliai tęsiamą partnerystę. Konferencijos pavadinimas skamba gal ir naiviai, tačiau kartu itin gyvenimiškai. Pavyzdžiui, mano bičiulis vietoj junginio „tuoj grįšiu“ vartoja terminą BRB (angliškai „Be right back“). Tad jeigu po šio renginio nors vienas žmogus grįš prie lietuviškos klaviatūros, savo tikslą būsime pasiekę“.
„Kalba – tapatybės ir valstybingumo pamatas. Ji kuria ryšį tarp žmonių ir stiprina bendruomenę. Skaitmeninė aplinka keičia bendravimo įpročius, tačiau atsakomybė už žodį visada išlieka mūsų pačių. Tai, kaip kalbame ir rašome šiandien, formuoja kultūrinį miesto ir valstybės veidą. Panevėžys palaiko iniciatyvas, kurios stiprina pagarbų, sąmoningą ir šiuolaikišką lietuvių kalbos vartojimą, nes inovacijos ir kalbos gyvybingumas turi augti drauge“, – sakė merė L. Masiliūnienė.
„Ši konferencija tarsi primena, kad miestas garsus kalbininkais (Jonas Jablonskis, Petras Būtėnas) – mokytojais, savo gyvenimą pašventusiais kalbai. Šveplumas būna prigimtinis (jį išaugame), tačiau yra ir kitas šveplumas – smegenų pažaida, mat dabar vis dažniau mąstoma vaizdais, o ne žodžiais. Gal renginys pasiūlys raktą, kaip turtinti mūsų žodyną?“, – svarstė Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.
Mes ar mus?
Naujus ar netgi nepatogius kalbos pokyčius dirbtinio intelekto (DI) eroje aptarė KSU tarptautinio universiteto prof. dr. Jolanta Zabarskaitė.
Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys linkusios spėlioti, kas joms bus sakoma.
„Todėl jeigu klausančiojo nenustebinsime kokiu nors netikėtumu, jis taip ir liks su savuoju įsivaizdavimu. Smegenys taip pat atkreipia dėmesį į intonaciją, šriftus, o tik tada – semantiką. Sakoma, kad kalba – komunikacijos priemonė, tačiau dabartis jau prakalbino mašiną (dirbtinis intelektas). Kalba – tarsi milžiniškas tinklas smegenyse. Kiekvienas žodis išjudina tam tikrus ryšius, priklausomai nuo mūsų pačių žinių, patirčių, asociacijų. Žodis – ne tik semantika, bet ir tai, kas po juo glūdi. Būtent tai yra vertybė. Kita vertus, šitai svarbu žinoti mokant ir mokantis kalbos, atpažįstant propagandą ir kt.“, – teigė J. Zabarskaitė.
Šiuo metu kalba išgyvena du pokyčius – socialinių tinklų ir medijų, DI. Šalia sakytinės ir rašytinės atsirado analoginė (skaitmeninė) kalba, ji greičiau suvokiama, stiprėja kalbos performatyvumas.
„Žodis tapo dar galingesnis – lemia veiksmą. Pavyzdžiui, dėl netinkamai ištarto/parašyto/paskelbto žmogus lekia iš savo užimamo posto. Kodėl taip yra? Nes žodis itin greit ir plačiai pasklinda“, – teigia pranešėja.
DI iš žmogaus atima smalsumą ir kūrybiškumą, nes viską padaro pats – nebereikia mums. O smegenys yra tingios. Žmogus vis dažniau įvairiais klausimais kreipiasi į DI, atsižvelgia į šio patarimus. Taip pasaulis dehumanizuojamas. Žmogus sau turėtų užduoti paprastą klausimą: ar vis dar noriu valdyti?
„Paklaustas, kas esant tokioms tendencijoms nutiks po 25 metų, pats DI atsakė: 95 proc. žmonių bus neraštingi, priklausomi – tarsi biologiniai davikliai. Tik 5 proc. bus meistrai – suvoks pasaulio veikimo principus, išliks autonomiški tiesos saugotojai“, – pasakoja J. Zabarskaitė.
Turime nepamiršti dar vieno aspekto – kalba tapo žaliava algoritmams.
„Mus išgelbės Lietuvių kalbos žodynas ir paukščiukai ant raidžių, išlaikantys istoriškai susiklosčiusius ryšius, tik mūsų tautai būdingą unikalumą. Kas toliau? Jau iš jų galės kilti naujos idėjos, produktai, reiškiniai. Taip pasiliekame galimybę kurti patys, o ne mėgdžioti kitus“, – teigia J. Zabarskaitė.
Pirmiausia pagarba
Trakų rajono Rūdiškių gimnazijos mokytoja ekspertė Zita Bartkevičienė pristatė atliktą mokinių nuomonės apie kalbos prestižą tyrimą. Jos pastebėjimu, vaikas iš pradžių labai stengiasi mokytis taisyklingos lietuvių kalbos, tačiau paauglystėje šis domėjimasis mažėja, vis populiaresnė tampa anglų kalba.
„Mokinių nuomone, kalbos prestižas – ne jos taisyklingumas, o pagarba jai. Kaip suprantama pagarba? Vaizdinga, įdomi, įtrauki kalba. Patys sako, jog prestižą labiausiai jaučia lietuvių kalbos ir literatūros pamokose. Tuo tarpu kitose jie galvoja apie visiškai kitokius dalykus“, – teigia Z. Bartkevičienė.
Kaip ugdyti kalbos prestižą mokykloje? Didesnė tolerancija klaidoms (dauguma gimnazijos auklėtinių savo šeimose kalba nelietuviškai – A. S. past.), viešojo kalbėjimo veiklos (debatai ir kt.), mokytojo pavyzdys, skaitymas, teksto analizė, kasdienė kalbos kultūra ir kt.
Z. Bartkevičienės nagrinėtą temą pranešimu „Ką mokykla gali (ir ko nebegali) padaryti kalbos prestižo labui?“ pratęsė Nacionalinės švietimo agentūros Ugdymo turinio skyriaus vedėja Ligita Balandienė.
Kalbėti patiems
Šiemet mūsų šalyje įsigaliojo reikalavimas bent A2 lygiu mokėti valstybinę lietuvių kalbą užsieniečiams, tiesiogiai aptarnaujantiems klientus prekybos ar paslaugų sektoriuje.
Vytauto Didžiojo universiteto dr. Joris Kazlauskas tvirtina, kad atvykėliams didžiausias baubas yra gramatika. Visgi svarbiausia šiuo atveju yra ne ji, ne kirčiavimas, o tiesiog susikalbėti – kalbos mokymas turi būti orientuojamas į komunikaciją.
„Ką sako patys užsieniečiai? „Mes norime kalbėti, bet su mumis nekalba“. Kai kurie lietuviai vengia su jais bendrauti lietuviškai, automatiškai peršokdami į užsienio kalbą. Tad jei norime padėti, laikykimės taisyklės – kalbėti lietuviškai“, – sako J. Kazlauskas.
Jo patarimas būtų su užsieniečiais bendrauti paprastesne kalba – atsisakant dalyvių, pusdalyvių, padalyvių, būtojo dažninio laiko, sangrąžos dalelytės, kalbėti lėtai, aiškiai. Padrąsinti, nuraminti, pagirti.
Ir pilietinė pozicija
Rašytinės spaudos kalbos evoliuciją ir žurnalistų atsakomybę XXI amžiuje apžvelgė dienraščio „Sekundė“ ir savaitraščio „Panevėžio balsas“ redaktorė Inga Kontrimavičiūtė.
Jos atlikta analizė įrodė, kad prieš 102 metus įsteigtas laikraštis „Panevėžio balsas“ liudijo ne tik buitinį pasaulį, bet ir gyvą, dar besiformuojančią bendrinę kalbą, galiausiai netgi mokydamas taisyklingos vartosenos, teisingų naujadarų.
„Kalbos kertelės“ atsiradimas rodo, kad redakcija suvokė atsakomybę už lietuvišką žodį, jai rūpėjo ne tik turinys, bet ir kalbinė raiška – tiek pačiame laikraštyje, tiek skaitytojų aplinkoje. Regioninis laikraštis buvo ne tik informacijos šaltinis, bet ir savotiška liaudies mokykla. Tai itin svarbu, nes kalbos taisyklingumas buvo glaudžiai susijęs su tautine savimone. Rūpinimasis kalba reiškė rūpinimąsi kultūra ir valstybe“, – įsitikinusi I. Kontrimavičiūtė.
Panaši situacija išlieka iki šiol. Žurnalistika reaguoja į kalbos pokyčius, žengdama dar toliau – žodžiais reikšdama net ir pilietinę poziciją (pavyzdžiui, žodį „rusija“ rašydama mažąja raide).
*****
„Įvyko pirmoji mūsų bibliotekos organizuota kalbos konferencija, todėl ypač džiugu, kad ji sulaukė tokio dėmesio ir labai gerų atsiliepimų. Matome, kad biblioteka žmonėms vis dažniau tampa ne tik knygų, bet ir gyvos diskusijos apie svarbius klausimus vieta. Dar kartą pasitvirtino mintis, kad kalbos prestižas gimsta ne vien iš taisyklių laikymosi, bet pirmiausia iš pagarbos kalbai ir vienas kitam“, – konferenciją apibendrina jos koordinatorė, Regiono bibliotekų strateginės plėtros skyriaus projektų valdymo specialistė Eglė Vaitkevičiūtė.
Konferenciją finansuoja
Asta Sarapienė
Viešųjų ryšių specialistė
