Šįkart bibliotekos naujų knygų rubrikoje – puikus ukrainietiškai lietuviškas pasakojimas.
Laikyti stuburą tiesų.
Net kai negali išsitiesti visu ūgiu.
„Čekai mus pasitiko kaip į nelaisvę paimtus vokiečius: liejo prakeiksmus, švilpė, mėtė į mus akmenis, spjaudėsi. Kad ir kaip buvo apmaudu, supratau jų pyktį vokiečiams. Supratau ir tai, kad jie spjaudėsi prieš vėją”.
Prisimenu, vaikystėje dėdės suimdavo tavo ausis delnais ir klausdavo: ar nori pamatyti kiškių bažnyčią? Gavę sutikimą kilsteldavo, tau suskausdavo. O tada jie paklausdavo: na, ar pamatei? Daugiau kartoti nebenorėdavai.
Tokią ir dar daug kitų prasmės variacijų turinčią zuikių bažnyčią randame ir šiame ukrainiečių autoriaus romane – istorijoje apie pokario lietuvių partizanų kovas ir likimus, pasitelkiant istorines asmenybes ir faktus, brėžiant sąsajas su Ukraina. Apie tą tragišką laikotarpį, kai (dabar puikiai žinome) tos kovos buvo pasmerktos. Dėl sovietų represijų, klastingų strategijų, dėl žlugusių su JAV bei Didžiąja Britanija susijusių lūkesčių – kad parodžius pasipriešinimą ateis į pagalbą. Apie laikmetį, kai nepriklausomos Lietuvos tebuvo likusios salelės – miškuose, giriose, žeminėse. Kol teliko vienas klausimas: ne kaip, o kas.
Keista skaityti užsieniečio knygą apie tavo tautą. O dar labiau – apie gimtuosius kraštus – Anykščių apylinkes, Puntuką, Kurklius. Skaitai ir tarsi tikrini – suklys kur nors ar ne? Regis, nesuklydo.
Su ukrainietiško humoro blyksniais. Skaudu, tikra, sava. Apie tai, kas aktualu ne tik tada, bet ir dabar. O gal ir visada.
Knygą kviečiame užsisakyti bibliotekoje arba internetu – www.ibiblioteka.lt.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
