Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje gruodžio 4-osios vakarą vyko Austėjos Šidlauskaitės debiutinės knygos „Gimę jausti“ pristatymas.
A. Šidlauskaitė yra baigusi lingvistiką, dirba su tekstais reklamos srityje. Kai nerašo, ramybę atranda Lietuvos miškuose, stebėdama ir fotografuodama gyvąją gamtą.
„Gimę jausti“ – dienoraščio forma parašytas pasakojimas apie jautrumo priėmimą ir savęs pažinimą. Leidinyje autorės patirtys papildytos ir moksliniais intarpais, padedančiais giliau suprasti jautrumą kaip reiškinį bei natūralią žmogaus savybę. Knygoje – ne tik autorės atvirai papasakoti išgyvenimai, bet ir įkvepiančios kitų žmonių istorijos: jautrių, kūrybingų, sunkiose šeimose augusių ar su psichologiniais sunkumais susidūrusių, daug išgyvenusių, sudėtingose situacijose atsidūrusių žmonių patirtys. Kaip teigia autorė, ši knyga skirta skaitytojui, kuris nori geriau suprasti ir pažinti save bei kitus žmones. Ji ypač tiks žmogui, kuris dažnai jaučiasi ne toks, kaip kiti: „per stipriai“ reaguojantis, „per giliai“ jaučiantis. Tai knyga jautriems žmonėms, jų tėvams, draugams, įvairių kartų atstovams.
Į biblioteką susitikti su 2024 m. išleisto kūrinio autore rinkosi tie, kuriems artimas jautrumas, savęs pažinimas ir tikrumas. Tai buvo vakaras, kai susitikti su savimi galėjome per kito žmogaus atsivėrimo istoriją – atvirą, drąsią ir nuoširdžią. Renginio atmosfera priminė ne formalų pristatymą, o šiltą žmonių susitikimą, kuriame jautrumas buvo priimtas su pagarba ir supratimu.
Susitikimo metu Austėja atvirai dalinosi savo asmenine kūrybine kelione. Autorė pasakojo, kad mintis parašyti knygą ją užklupo visiškai netikėtai: „ryte, medituojant, tarsi iš viršaus nusileido šiltas jausmas, kad turiu papasakoti savo istoriją. Tris su puse metų rašiau knygą, o leidybos procesas truko dar pusmetį“. Viešnia prisiminė, kaip konsultavosi su leidybos profesionalais, tačiau vis girdėdavo skeptiškas prognozes dėl knygos leidimo: „skaitymo rodikliai mažėja, knygų išleidžiama nemažai, tu nesi žinomas vardas“, – tokius ir panašius žodžius Austėja girdėjo ne kartą ir ne du. Ji pripažino, kad šis procesas buvo kupinas dvejonių ir baimės, tačiau didelę įtaką jos darbui turėjo artimųjų palaikymas ir vidinis tikėjimas. Nepaisant skeptiškų prognozių, autorė ryžosi knygą leisti savarankiškai, investavusi iš išankstinių užsakymų gautus pinigus. Ir visa tai atsipirko: netrukus pasirodys jau ketvirtasis tiražas, autorė su knygos pristatymais keliauja po Lietuvą.
Viešnia teigė, jog jautrumas jai – ne trūkumas, o dovana, duodanti tikrą, gyvą būtį. Moteris pasakojo apie jautrumo priėmimo kainą, ryšį tarp kūno ir emocijų, perdegimą, panikos atakas, vienišumą bei depresiją. Autorė taip pat kalbėjo apie visuomenėje vis dar gajus mitus, susijusius su jautriais žmonėmis, ir pabrėžė emocinio raštingumo svarbą – gebėjimą girdėti save ir įvardinti emocijas. „Mūsų emocijų žodynas ypač skurdus, dažniausiai apsiribojantis trimis žodžiais – gerai, normaliai, blogai“, – sakė ji.
Naudodama „puodelio“ ir „baterijos“ metaforas perteikė susirinkusiems, kaip svarbu nepilti iš tuščio indo ir mokėti pasirūpinti savo vidine „talpa“.
Susitikimui einant į pabaigą, A. Šidlauskaitė prasitarė, jog naujų minčių kitai knygai kol kas neturinti. Po intensyvių knygos pristatymo kelionių visoje Lietuvoje ji planuoja pailsėti ir, kaip pati sakė, „papildyti savo puodelį“.
Vakaro metu žmonės ne tik klausėsi, bet ir aktyviai dalijosi klausimais. Buvo kalbama apie tai, kaip padėti jautriems artimiesiems. Autorė akcentavo, jog kartais svarbiausia tiesiog būti šalia, klausyti, neteisti ir nekovoti su tuo, ko pakeisti negalime.
Renginiui pasibaigus dalyviai neskubėjo skirstytis. Jie norėjo ne tik įsigyti knygą ar gauti autografą, bet ir tiesiog padėkoti, pasikalbėti, pasidalyti savo istorijomis, išgyvenimais ir atradimais.
Šis susitikimas vyko įgyvendinant projektą „Literatūros ir meno kaleidoskopas“, kurį dalinai finansuoja Panevėžio miesto savivaldybė.
Parengė Indrė Rapkevičienė
