„Visada gali rasti laiko kitam žmogui, nes žmogui reikia žmogaus“ – Eglė Vaitkevičienė
Dusetų K. Būgos bibliotekoje vykęs susitikimas su „Sidabrinės linijos“ savanore, zarasiške Egle Vaitkevičiene, susirinkusiems priminė paprastą, bet dažnai pamirštamą tiesą: žmogui reikia žmogaus. Ne dovanos, ne ypatingos progos, o tiesiog nuoširdaus pokalbio ar išklausymo, kuriam laiko visada galime rasti. Į susitikimą kvietėme Eglės žodžiais: „Visada gali rasti laiko kitam žmogui, nes žmogui reikia žmogaus.“ O tam, kad tas žmogus būtų rastas, padeda organizacija, jau kelerius metus keičianti senatvės sampratą Lietuvoje.
„Sidabrinė linija“ – pokalbiai, kurie mažina vienatvę
2016 m. M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo įkurta „Sidabrinė linija“ suteikia vyresnio amžiaus žmonėms galimybę turėti telefoninį draugą, su kuriuo galima kalbėtis apie viską: gyvenimą, prisiminimus, kasdienybę, nerimus ar džiaugsmus. Tai nemokami draugystės pokalbiai, kurie padeda mažinti vienišumą ir socialinę atskirtį.
Šiandien „Sidabrinėje linijoje“ bendrauja beveik 7 000 senjorų ir per 600 savanorių. Tyrimai rodo, kad net 40 % pašnekovų dažnai jaučiasi vieniši, o tipinis pašnekovo portretas – 70 metų ar vyresnė moteris, našlė, susidurianti su fizinės ir emocinės sveikatos iššūkiais. Vienišumo statistika skaudi, tačiau pokalbis daro stebuklus: kuo žmogus vienišesnis, tuo greičiau nuoširdus bendravimas ima lengvinti jo savijautą. 2024 m. duomenys rodo, kad Zarasų rajone organizacijos paslaugomis naudojasi tik apie 30 senjorų. Tai jautrus priminimas, kad pagalba yra, tačiau ne visi ją pasiekia – dažnai tereikia padrąsinti paskambinti ir pabandyti.
„Aš noriu girdėti jos šypseną“
Eglė Vaitkevičienė pasakoja, kad savanorystė padovanojo jai santykį, kuris turi didžiulę prasmę ir vertę, bet nereikalauja daug laiko – tik nuoširdumo. Su savo pašnekove, ponia Aldona, ji bendrauja jau ne vienerius metus – kiekvieną antradienį, kaip į ritualą, kurio abi laukia.
Savanorė pašnekovę švelniai vadina „mano Aldona“. Ponia Aldona pokalbių laukia kaip šventės – pasipuošusi, kupina nekantrumo papasakoti, kuo gyveno pastarąją savaitę. Tai ne šiaip pokalbis – tai savaitės šviesulys.
„Aš noriu girdėti jos šypseną,“ – taip Eglė įvardija pokalbių tikslą. Ir tai moteriai pavyksta kiekvieną kartą: net jei pokalbis prasideda niūresne nuotaika, vėliau abi randa temų padedančių juoktis. Draugystė užsimezgė nuo pirmojo pokalbio, jokio nepatogumo ir tylos – per daug įvykių.
Vienas jautriausių Eglės prisiminimų – vizitas pas Aldoną jos gimtadienio proga.
„Mes valgėme pyragus ir verkėme,“ – prisimena savanorė. Po ketverių metų pokalbių gyvai pamatyti „savo Aldoną“ buvo neapsakoma, giliai jaudinanti patirtis. Paaiškėjo, kad ryšys, gimęs telefono linijoje, yra toks pats stiprus kaip gyvas apsikabinimas.
Pasak savanorės santykis su žmogumi tampa labai paprastas, kai matai jo prasmę. Savanorystėje nėra duodančių ir gaunančių – tai lygiaverčiai mainai. Žmonės, pasak Eglės, yra „pakraunamos būtybės“ – žmogus pasikrauna žmogumi: geru žodžiu, buvimu, dėmesiu. Pokalbis tampa tarsi knygos skaitymas – apie kito žmogaus dieną, gyvenimą, mintis. Tai keičia abu žmones.
Dalinkim gerumą kasdien
Gerumą galima ugdyti. Kad Kalėdos būtų kasdien Eglė siūlo labai paprastą, bet veiksmingą receptą: „pasakyk per dieną penkis komplimentus kitam.“
Paprasta? Taip. Poveikis – didžiulis.
Pasidalinkite kvietimu
Jei pažįstate vienišą senjorą papasakokite apie „Sidabrinę liniją“.
Jei norite prisidėti prie lengvesnio amžėjimo – tapkite savanoriu. Kaip sako Eglė, tuomet turėsite dar vieną žmogų, kuris jus myli ir kuriam jūs esate svarbūs – o tai labai daug. Jei patys ieškote prasmės – pokalbiai laukia. Galbūt jūsų balsas sušildys kažkieno širdį, o jūs įgausite naujos patirties.
