Dar viena Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rubrikos „Mes“ herojė – dainų autorė ir atlikėja Ieva NARKUTĖ. Moteris, kurią su biblioteka sieja pirmas kartas – šiemet ji buvo Lietuvos moksleivių ir jaunimo dainuojamosios poezijos festivalio-konkurso „Mano senas drauge“ vertinimo komisijos pirmininkė.
Kada ir kokiais keliais į jūsų gyvenimą įžengė muzika?
Ne muzika atėjo į mano gyvenimą – aš į jos. Man atrodo, viskas prasidėjo daug anksčiau negu pirmi sąmoningi bandymai muzikuoti. Gimsti muzikantų šeimoje, tėvai susipažįsta Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, būdama mamos pilve jai padedi gintis diplominį darbą… Gimsti šeimai, kuriai kalbos apie muziką yra norma, namie, kur pilna muzikos instrumentų, natų – tokia visa aplinka. Abu tėvai iki šiol mokytojauja: tėtis – chorvedys Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje, mama teoretikė – S. Sondeckio menų gimnazijoje. Tad viskas sukrito taip, kad nustatyti pradžios tašką sudėtinga – tiesiog savaime, natūraliai visada buvau muzikos fone.
Turbūt nenustebinsiu, o kartu nenuvilsiu pasakydama, kad jūsų, kaip kūrėjos, vizitine kortele išlieka „Raudoni vakarai“… Turbūt kaip „Laužo šviesa“ Andriui Mamontovui, net jei jam ir pakyrėjusi. Stebina, kad „vakarus“ sukūrėte būdama mokinė. Kokia šios dainos istorija?
Čia dainos, už kurias mes turbūt abu dėkingi likimui. Nesvarbu, kad „Raudoni vakarai“ nėra pirma mano parašyta daina, o po jos prirašiau dar krūvą, – vis tiek išlieka išskirtinė. Tematika irgi, nes nerašau daug dainų apie Lietuvą. Taip, kažkiek šią temą paliečiu, bet ji tikrai nėra pagrindinė.
Na, o „Raudoni vakarai“ gimė iš azarto, iššūkio, noro išbandyti jėgas. Dvyliktokė pamačiau skelbimą – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras organizuoja moksleivių kūrybos partizanų tema konkursą. Buvome kviečiami kurti dainas, filmus, rašyti, piešti. Aš dainas paaugliška tematika kūriau maždaug nuo 14 metų, tad pamaniau – būtų nebloga mankšta, iššūkis imtis dainos apie partizanus. Juolab kad mano tėvai labai aktyvūs, pilietiški, patriotiški, savo šalį mylintys žmonės, šiuos jausmus įskiepijo ir man, ir broliui.
Tai štai: ruduo, artėjo Kalėdos, dvyliktokai gyvena nerimo, atsisveikinimo su klasiokais nuotaikomis. Sugalvojau, kad reikia kuo nors apdovanoti artimiausius draugus – tik ne dar vienu puodeliu ar žvakide iš „Maximos“. O aš kone visą gyvenimą ir dainuoju, ir beveik tiek pat mezgu. Nutariau įteikti draugams po pirštinių porą. Susiskaičiavau – reikės 8 porų. Tėtis suabejojo: „Pažiūrėk į kalendorių – nespėsi“. Aš: „Lažinamės?“. Sutarėm: tas, kas pralaimės, rašo patriotinę dainą.
Jei atvirai, šiek tiek sukčiavau – jau buvo begimstąs „Raudonų vakarų“ posmas, tad ketinau bet kuriuo atveju tą dainą parašyti. Suspėjau numegzti 6 poras, „Raudonus vakarus“ teko pabaigti. Pirmas klausytojas buvo tėtis. Iš pradžių priedainyje nebuvo žodžio „Lietuva“, jisai man liepė įdėti. O paskui nusiunčiau konkursui, „Raudoni vakarai“ pradėjo gyventi atskirą gyvenimą. Prieš 20 metų.
„Raudonų vakarų“ tekstas brandus, gilus, skausmingas, metaforiškas. Stebina, kad tai mokinės darbas. Ar tai susiję su kokiomis nors jūsų šeimos (tėvų, senelių ir pan.) patirtimis?
Mano senelis (diedukas, jeigu jau tiksliai vadintume) pasakojo, kaip jo seserys ir mama buvo ištremti į Sibirą. Nuėjo kryžiaus kelius, kad visus apgyvendintų vienoje vietoje, nes iš pradžių šeima buvo išdraskyta kas kur. Paskui – vėl kryžiaus keliai, kad parsivežtų į Lietuvą. Manau, panašių istorijų turime kiekvienoje lietuvių šeimoje. Ir baisių, tragiškų dalykų, ir įkvepiančių – apie narsą, garbę, tėvynės meilę.
Kita vertus, esu įsitikinusi – kiekvienas skaitantis žmogus gali valdyti žodį, kurti metaforas. Aš pati skaitau nuo vaikystės.
Kuriate ir žodžius, ir muziką. Kodėl toks pasirinkimas – neimti kitų sukurtų tekstų?
Man buvo 14-15 metų. Jau kūriau tekstus. Lietuvoje atsirado interneto svetainė dpoezija.lt – puiki platforma skelbti savo dainas jas rašantiems žmonėms. Natūralu, vieni įrašai būdavo geresnės kokybės, kiti visiškai pasibaisėtinos, bet čia pradėjo rinktis tie, kam buvo nepriimtinas anuomet pagrindinėse šalies scenose viešpatavęs klaikus, plastikinis popsas. Visi, kas norėjo šiek tiek geresnio teksto, autentiškesnio, originalesnio skambesio, o ne prodiuserių projekto vos kūną dengiančiais drabužiais.
Į dpoezija.lt įkėlusi pirmąsias savo dainas sulaukiau ir liaupsių, ir kritikos. Pagyros – už tai, kad šviežia, įdomu, už tembrą, muziką. Kritika – dėl banalių tekstų. Siūlyta daugiau skaityti, o iš pradžių kurti dainas poetų eilėms. Taip mano paauglystėje atsirado ir Marcelijus Martinaitis, ir Justinas Marcinkevičius bei kt. Arba, pavyzdžiui, patinkantys bendraamžių tekstai.
Paskui, kai daugiau paskaičiau, įgijau daugiau pasitikėjimo ir supratau – rašant tekstą jam kelti aukštesnę kartelę reikia dėl savęs – ne dėl kitų. Jeigu ilgiau pasėdėsiu, skirsiu daugiau dėmesio ir energijos, tekstas bus geresnis. Grįžau prie savo žodžių ir šios nuostatos nekeičiu iki šiol.
Esu įsitikinusi – eilėraštis ir dainos tekstas yra du visiškai skirtingi žanrai. Jei jau nusprendi eilėraštį paversti daina, neužtenka pirmo posmo padaryti uždainiu, antro – priedainiu ir t. t. Reikės gerokai pasinerti iš kailio – išsinagrinėti, užsiimti kiek frankenšteinišku gaminimu. Dabar nemanau kurianti poeziją – rašau dainų tekstus, nes man tai skirtingi dalykai.
Kiek kūrybai talkina jūsų baigtos psichologijos studijos?
Sunku pasakyti. Gana anksti supratau, kad man įdomiausi dalykai yra žmonės, ypač nebijantys būti savimi, kitokie negu visi. Autentiškumas man yra vertybė. Visi turime tarsi ir panašių kompetencijų, bruožų, žinių, bet kiekviename tai susijungia skirtingais būdais – gauname milijardus variantų. Turbūt todėl nuo paauglystės ieškau kitokio – bendro, bet ir atskiro. Kas svarbu visiems, bet galima pasakyti naujai. Man atrodo, kūryba apie tai ir yra. Daina nebūtų paveiki, jeigu dainuočiau apie problemą, nutikusią ar nutiksiančią tik man ir niekam daugiau. Niekas jos neklausytų, joje neatpažintų savęs, nejaudintų. Tuo tarpu dabar žmonės po koncerto sako: „Tu dainuoji apie mane“. Aš pritariu: „Tu teisus, apie tave, aš visada dainuoju apie tave“.
Tikiu, kad kūrėjas pro save praleidžia ir atspindi pasaulį formomis, kurios jam pažinios, paklūsta. Vienas valdo žodį, kitas – muziką, trečias – vaidybą, teptuką ar pan. Ir taip kalba apie mus visus siejantį žmogiškumą, ką reiškia būti žmogumi, gyventi. Turėti, neturėti, siekti, norėti, geisti, liūdėti, gedėti ir t. t. Bet kuriuo atveju tai jau psichologija.
Psichologiją 6 metus studijavau šventai tikėdama, kad imsiuosi šio darbo, tačiau nutiko taip, kad nedirbau nė dienos – tačiau tai darau kiekviename koncerte. Šios studijos yra dalis viso paveikslo. Jų pašalinti neįmanoma. Kita vertus, psichologiją renkasi empatiški, smalsūs, prasmės, rakto į pasaulį ieškantys žmonės. Tad nėra reta psichologui užsiimti kūryba – tai žmonės, kurie mokosi, o paskui dirba su sielos pasauliu, pačia žmonių ir savo esme.
Kas jums yra sėkminga daina? Ko klausotės pati?
Kurdama naujas dainas neklausau nieko. Mat smegenys yra „nuostabios“ – labai mėgsta vogti tavęs nė neperspėdamos. O tu paskui kapstaisi ir aiškiniesi, ar ko nors nepavogei, kad taip gerai skamba. Pati vis paklausinėju kolegų, muzikantų – ar tikrai negirdėjote šito motyvo? Ar iš ko nors netyčia nepaėmiau?
Todėl kurti stengiuosi kuo švaresnėje ir tylesnėje aplinkoje. Kita vertus, auginu dvi dukras, jos be proto mėgsta šokti, dainuoti ir dūkti, todėl man nieko neklausyti neįmanoma.
O sėkminga daina? Ta, kuri tave ištinka laiku ir vietoje. Būna įstabių kūrinių, bet tu išgirsti juos ne tada ir ne ten, nepadaro įspūdžio, neįsimena. O būna, kad, atrodytų, objektyviai neypatinga daina tave pasiekė tam tikru momentu, su juo susijungė – ir atsirado trečia kokybė. Tampa keičiančiu gyvenimą, konkretų momentą apibūdinančiu kūriniu, nors tetrunka 3 minutes.
Būtent todėl manau, kad visos pasaulio dainos turi savo klausytoją, kažkam yra ypatingos. O čia ir visas įdomumas, nes galime vertinti skeptiškai, sakyti, kad viskas jau parašyta, mes kartojam vieni kitus. Bet tada ir gyvenimas yra jau nugyventas buvusių prieš mus. Juk ir gyvenimą kartojame, atradimus, praradimus, meilę, vaikų gimdymą. Tad kodėl negalima kartoti dainų, savaip atliekant, parašant, išgyvenant? Mano nuomone, daina yra čia ir dabar. Kodėl žmonės mėgsta koncertus? Nes viskas čia ir dabar, o anksčiau galbūt neįsidėmėta daina staiga tampa mėgstamiausia.
Klausymas padaro muziką gerą. Įdėmus, dėmesingas klausytojas, leidžiantis sau įsitraukti, išgirsti ką nors naujo – jis paverčia muziką verta dėmesio. O tu, būdamas scenoje, visa tai jauti, girdi, matai. Tas mūsų, ypač ne vieną dešimtmetį grojančių muzikantų, termometras ištreniruotas. Temperatūrą pasimatuoji gan greitai – žinai, kas jaučia publika.
Kokie jūsų, kaip komisijos pirmininkės, įspūdžiai apie Bitės bibliotekos organizuojamą respublikinį moksleivių ir jaunimo dainuojamosios poezijos festivalį-konkursą „Mano senas drauge“?
Darbas komisijoje nėra lengvas. Jeigu nori jį atlikti kokybiškai, turi būti kaip geras klausytojas, o dar galvoti apie vertinimą ir jį pagrindžiančius objektyvius, racionalius argumentus. Visada žavinga, kai jauni žmonės rašo, kuria. Ypač jei išdrįsta patys rašyti tekstus. Žinoma, suprantu, kad dažnai jie kaip manieji paauglystėje, kada gavau patarimą daugiau skaityti. Visgi esu įsitikinusi – vienu metu galime ir skaityti, ir rašyti. Galbūt taip netgi optimaliausia. Dar gerai kūrybą fiksuoti užrašų knygelėse, kad matytum kaitą, evoliuciją. Paskui labai įdomu būna prie jų sugrįžti – tokia laiko mašina, truputį galima pasivažinėti.
Konkurse mane truputį nuliūdino, kad dažnai buvo daug mokytojo rankos, mažai mokinio išraiškos. Man visada įdomiausia žmogus scenoje, o ne už jos, ne tie, kas pasiūlė dalyvauti ar parašys 10 balų iš lietuvių kalbos, jeigu sudainuos J. Marcinkevičių. Man įdomiausia, kodėl jaunuolis lipa į sceną, ką nori papasakoti ir kodėl tai svarbu jam, mums, kodėl turime jo klausytis. Tad kai jauni žmonės ima keliasdešimties metų senumo tekstus, parašytus temomis, kurios jiems tolimos, svetimos, mane sunku įtikinti. Eidamas į sceną turi jai atsiduoti 100 procentų.
Moksleivis turi atsakyti sau į kelis klausimus: ar pats norėjo dalyvauti konkurse, atlikti būtent šią dainą? Ar ją sugrotų savo malonumui vakare, kai niekas negirdi? Koks slaptasis šios dainos ingredientas? O tada jau atnešti į sceną, per 3 minutes įtikinti komisiją, klausytojus. Sutinku, sudėtinga.
Atsikratykime sustabarėjusio požiūrio, kas ir kokia turi būti dainuojamoji poezija. Juk dabar turime tokią neįtikėtiną žanrų įvairovę, tiek platformų ir būdų pasireikšti jauniems kūrėjams, kad ribos ir skirtys išsitrina. Tie patys bardų festivaliai netgi keičia koncepciją ir pavadinimus, prisistatydami vienokiu ar kitokiu kultūros renginiu, koncertu, festivaliu ir kt. Muzikoje viskas tiek susimaišę, kad dažnai nebesvarbu, kur baigiasi vienas žanras ir prasideda kitas. Jeigu nebelikus žanro grynumo mes toliau kopijuosime praeitį, būsimi pasmerkti nesėkmei. Nes kopijuoti ne tik neįdomu, bet ir visada atsiras, kas tai padarys geriau. Na, o dirbtinis intelektas – tiesiog idealiai.
Įdomu tik tai, kas savita, unikalu, apie tave. Žmogus visada įdomus – už kūrinio, dainos, teksto, požiūrio į tekstą.
Ko palinkėtumėte sau, klausytojams?
Ruošiamės turui po Lietuvą. Repetuoju, dirbu su savimi, kaupiuosi, ieškau istorijų, kurias galėčiau papasakoti, dėlioju dainas. Tad sau linkėti nieko nereikia – tik dirbti ir būti sveikai.
O klausytojams, skaitytojams norisi palinkėti susikalbėjimo, atsisukti į tai, kas tikrai neišvengiama ir svarbiausia. Nes, mano nuomone, gyvenime tų svarbiausių dalykų yra tiktai keli, o visa kita – triukšmas eteryje. Todėl linkiu visiems sveiko proto, adekvatumo, taikos, ramybės. Išmokti priimti, išklausyti artimus žmones, o ne dangstytis dovanomis.
Dabar, kai valstybė išgyvena ne pačius šviesiausius laikus, paklausti savęs: o ką aš darau dėl savo šalies? Kiek esu pilietiškas, narsus, garbingas? Kiek turime stuburo apginti savo vertybes, drąsos kalbėti ir vertinti. Kaip bendraujame vieni su kitais, kiek gerbiam ir kaip save per gyvenimą vedame – stumiame, velkame, einame ar sklendžiame pakilę, nes kažkodėl jaučiamės geresni už visus kitus.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
Nuotraukose – Elenos Mezginaitės XIV Lietuvos moksleivių dainuojamosios poezijos festivalio-konkurso „Mano senas drauge…“ akimirkos (Gintaro Lukoševičiaus nuotr.)
