Užauginę keturias atžalas Vaiva ir Povilas Sikorskiai priėmė į savo šeimą dar devynis vaikus, o mylimą Vilnių nusprendė iškeisti į kaimą – arčiau gamtos, daugiau erdvės vaikų žaidimams. Taip prasidėjo istorija apie šeimą, kuri gimsta ne iš kraujo ryšio, o iš pasirinkimo mylėti.

Tačiau netikėtai Povilą pakirto klastinga liga. Vaiva liko gyventi viena atokiame vienkiemyje su būriu mažų vaikų, iš kurių ne vienam teko grumtis ir su sveikatos ar raidos sutrikimais. Tačiau moteriai nekilo nė menkiausios minties atsisakyti globos – juk sykį tapusi mama lieki ja visą gyvenimą, nesvarbu, kokie sunkumai užgriūva.

Knygos autorės tvirtas tikėjimas, kad gražus gyvenimas įmanomas net sudėtingiausiose situacijose, užlieja optimizmo šviesa. Ji jautriai pasakoja apie vaikų likimus – ir ne tik tų, kurie auga jos namuose, bet ir sutiktų užsiimant socialinės darbuotojos veikla.