Šioje bibliotekos knygų rubrikoje pristatome tik pačius geriausius, tarptautinį pripažinimą pelniusius literatūros kūrinius ir autorius. Šįsyk – Pulitzerio premija apdovanotas romanas.
*****
Įveikta. Ne, perskaityta 840 psl. Neskubant. Mėgaujantis. Kaskart įsitraukiant 100 procentų. Ir nesvarbu, kada prisėdant ir kiek laiko skiriant.
Beveik klasikinis romanas.
…13-mečio Teodoro Dekerio gyvenimas sugriūva, kada Metropoliteno muziejuje per teroristinį aktą žūva vienintelis jam artimas žmogus – dievinama motina. Iš griuvėsių apdujęs vaikas išsineša mamos ypač mėgstamą paveikslą – Karelio Fabricijaus šedevrą „Dagilis”. Ir ten pat žuvusio antikvarinių daiktų prekeivio dovanotą žiedą, tampantį raktu į meno kolekcininkų, aristokratų, turtuolių pasaulį.
Kaltės dėl mamos žūties ir potrauminio sindromo kamuojamam vaikinui tenka nueiti netrumpą baimės, vienatvės, savinaikos, destrukcijos, abejingumo, klaidų, išdavysčių ir naujai atsiveriančių galimybių, jausmų ir atradimų kelią.
Suprasti, kad pasaulis nėra tobulas, įstabus, neįkainojamas malonumas. Tai egzistencija, siekiant prasimaitinti, susirasti draugų, senatvė, netektys ir mirtis. Žmogui duota nedaug pasirinkimų – net ir tai, ko norime ir nenorime. Ir negalima pabėgti nuo savęs.
Tačiau kartu pasaulyje yra ir didybė – „blykstelėjimas gryno kitoniškumo, kurio akivaizdoje pats pražysti ir žydi”. Yra „šnabžt šnabžt slaptas šnabždesys iš skersgatvio”. Tai sielą, širdį, mąstyseną paliečiantis ir tave pažadinantis, pakeičiantis menas: „Šnabžt, šnabžt, tu. Ei, vaiki. Taip, tu… Tavo, tavo. Aš nutapytas tau”. Siūlas, praeitį sujuosiantis su dabartimi ir ateitimi. Iš aukštesniosios būties nusidriekianti grožio gija. Gyvenimas įgauna prasmės jos prisilietus, pajautus, išsaugojus, perdavus.
Taip, gyvenimas trumpas. Likimas žiaurus, bet galbūt ne atsitiktinis. Mirtis laimi, bet mes neprivalome jai keliaklupsčiauti. „Galbūt ne visada džiaugdamiesi buvimu čia, vis tiek turime išsikelti sau tikslą – kaip nors įsilieti: bristi tiesiai į tą kloaką, ir bristi atviromis akimis ir širdimi. Ir tame mūsų mirimo tarpsnyje – tarp išnirimo iš organikos ir gėdingo nugrimzdimo toje pačioje organikoje garbė ir privilegija mylėti tai, ko Mirtis nepalyti. Nes jeigu per laiką šį paveikslą lydėjo negandos ir užmarštis, vadinas, lydėjo ir meilė… Ir aš prisidedu savo meile prie istorijos žmonių, kurie mylėjo gražius daiktus, prižiūrėjo juos, gelbėjo iš gaisrų, ieškojo prapuolusių, stengėsi apsaugoti ir išsaugoti tiesiogine šių žodžių prasme perduodami iš rankų į rankas, traukdami iš laiko griuvėsių nuostabią giesmę kitai mylimųjų kartai, ir dar kitai”.
Tai, kad romanas apdovanotas Pulitzerio premija, jau šį tą sako apie jo vertę. Tad kas mums tie 840 puslapių, ar ne?
Knygą kviečiame užsisakyti mūsų bibliotekoje arba internetu www.ibiblioteka.lt.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
