Gera knyga dažnai palieka norą skaityti dar ką nors panašaus. Tačiau kaip rasti kitą istoriją, kuri taip pat įtrauktų, nustebintų ar paliestų?
Kartais atsakymas slypi ne knygos žanre ar populiarume, o tame, kas joje labiausiai patiko: stiprūs veikėjai, įtemptas siužetas, subtilus humoras, šeimos istorija, paslaptys, neįprasta aplinka ar gebėjimas priversti susimąstyti.
Todėl rubrikoje „Mėnesio atradimai iš mūsų lentynų“ dalijamės rekomendacijomis „Jei patiko ši knyga – skaityk tai“.
Atrinkome šešias knygų poras. Kairėje – kūrinys, kurį galbūt jau perskaitėte ir pamėgote, dešinėje – mūsų siūlomas kitas pasirinkimas. Knygos nebūtinai panašios visa savo istorija – jas sieja viena ar kelios savybės, dėl kurių galbūt norėtumėte atsiversti ir kitą.
Jei patiko Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė” skaitykite: Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai
Abiejų romanų pagrindiniai veikėjai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti uždari, keisti ar net atstumiantys, tačiau tai nėra visiškai taip. Uvė savo gyvenimą susidėliojęs pagal griežtas taisykles, o Eleonora sąmoningai vengia žmonių ir gyvena kruopščiai suplanuotą, nuo kitų atsiribojusį gyvenimą. Abu veikėjai susikuria saugią erdvę, kurioje nereikia per daug atsiverti pasauliui.
Tačiau abiejų istorijų lūžis įvyksta tuomet, kai į jų gyvenimą netikėtai įžengia kiti žmonės. Uvės kasdienybę pakeičia nauji kaimynai, o Eleonoros – draugystė su Reimondu. Atsitiktinės pažintys pamažu tampa tikru žmogišku ryšiu ir parodo, kad net ir ilgai vienatvėje gyvenančiam žmogui gali reikėti artumo, draugystės ir paprasčiausio buvimo šalia.
Abi knygos kalba apie vienatvę, praradimus, skausmingą praeitį ir galimybę iš naujo atrasti gyvenimo prasmę, o rimtos temos čia pateikiamos su humoru ir šiluma. Uvė ir Eleonora nėra tradiciniai herojai – jie erzina, stebina, kartais juokina, tačiau ilgainiui tampa labai artimi skaitytojui.
Jeigu „Gyveno kartą Uvė“ patiko dėl šmaikštaus pasakojimo, netobulo, bet gero žmogaus portreto, netikėtos draugystės ir istorijos, kuri sugeba ir prajuokinti, ir sujaudinti, tikėtina, kad patiks ir „Eleonorai Olifant viskas gerai“.
Jei patiko Andy Weir „Projektas „Sveika, Marija“ skaitykite Liu Cixin „Trijų kūnų problema”
Ar įmanoma užmegzti kontaktą su nežemiška civilizacija? O kas nutiktų, jei atsakymas į mūsų signalą būtų ne draugiškas?
Andy Weiro romane astronautas Railandas Greisas, atsidūręs už milijardų kilometrų nuo Žemės, turi pasitelkti fizikos, biologijos ir chemijos žinias, kad rastų būdą išgelbėti žmoniją. Tai įtempta, nuotykių kupina istorija, kurioje mokslas tampa pagrindiniu įrankiu sprendžiant, regis, neįmanomas problemas.
Liu Cixino romane mokslas taip pat atveria duris į nežinomybę. Kinijoje vykstant Kultūrinei revoliucijai, slaptas karinis projektas siunčia signalus į kosmosą. Žinutę pagauna tolima, mirštanti civilizacija, tačiau kontaktas su ja Žemei gali turėti pražūtingų pasekmių.
Abi knygas sieja didelės idėjos, mokslas ir klausimas, kas nutiktų žmonijai susidūrus su tuo, ko dar niekada nėra patyrusi. Tik Andy Weiras pasakoja lengvesniu, humoru pagardintu tonu, o Liu Cixinas renkasi tamsesnę, filosofiškesnę ir gerokai platesnio užmojo istoriją.
Jei patiko Tara Westover „Apšviestoji” skaitykite Jeannette Walls „Stiklo pilis”
Abi knygos – stiprios autobiografinės istorijos apie vaikystę šeimoje, kuri labai skyrėsi nuo įprasto gyvenimo. Pagrindinės herojės susiduria su nestabilia aplinka, ribotomis galimybėmis ir suaugusiųjų sprendimais, kurių negali kontroliuoti. Tačiau svarbiausia – jų pastangos išsiveržti iš aplinkos, kurioje užaugo, ir pačioms susikurti savo gyvenimą.
Tara Westover memuaruose pasakoja apie vaikystę Aidaho kalnuose, šeimoje, gyvenusioje visiškai atsiribojus nuo įprasto visuomenės gyvenimo. Tai pasakojimas ne tik apie mokslą, bet ir apie žmogaus pastangas pačiam susikurti savo gyvenimą, net kai tenka iš naujo įvertinti tai, kuo visą gyvenimą tikėjai. Įtraukianti, stipri ir emociškai paveiki autobiografinė istorija.
Jeannette Walls pasakoja apie vaikystę, praleistą nuolat keliaujant po Ameriką, gyvenant skurdžiai ir nuolat susiduriant su nenuspėjamu tėvų elgesiu. Tai pasakojimas apie atsparumą, šeimos ryšius ir žmogaus gebėjimą susikurti savo gyvenimą nepaisant to, iš kokios aplinkos jis ateina. „Stiklo pilis“ kartu yra ir jautri, ir skaudi, ir vietomis netikėtai juokinga istorija, kurioje autorė į savo praeitį žvelgia be pagražinimų, tačiau ir be paprasto pasmerkimo.
Jei patiko Rowling, J.K. „Haris Poteris ir Išminties akmuo” skaitykite Susanna Clarke „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis”
Jeigu Hario Poterio pasaulyje labiausiai patiko magijos atmosfera, paslaptys ir jausmas, kad už įprasto pasaulio slypi kažkas daugiau, verta išbandyti šią knygą. Čia taip pat susidursite su magija, keistais nutikimais, savitais personažais ir alternatyvia istorijos versija. Tik ši kelionė gerokai kitokia – lėtesnė, tamsesnė ir labiau primenanti istorinį romaną.
Naujas Hario Poterio pasaulis jam atveria magijos, draugystės ir nuotykių kupiną gyvenimą, tačiau kartu Haris susiduria su paslaptimis, pavojais ir savo praeitimi. Tai istorija apie draugystę, drąsą, pasirinkimus ir gėrio bei blogio kovą, į kurią lengva pasinerti dėl įtraukiančio pasaulio ir paslaptingos atmosferos.
Susannos Clarke romane XIX amžiaus magų pastangos sugrąžinti magiją į Angliją pamažu atskleidžia, kad jos galios gali būti kur kas pavojingesnės, nei jie įsivaizdavo. Tai istorinės fantastikos romanas, kuriame magija, paslaptys, alternatyvi istorija ir subtilus humoras susipina į savitą, atmosferišką pasakojimą.
Abi knygos kviečia į pasaulį, kuriame magija yra tikra, o už įprastos realybės slypi paslaptingas ir pavojingas pasaulis.
Jei patiko M.C. Beaton „Mirties kąsnis” skaitykite Richard Osman „Ketvirtadienio žmogžudysčių klubas”
Romanuose netrūksta paslapčių, įtartinų personažų ir netikėtų posūkių, tačiau nusikaltimą imasi tirti ne visai įprasta detektyvų komanda. Rezultatas – lengvas, smagus ir kartu tikrai intriguojantis detektyvas.
M. C. Beaton romane turtinga moteris nužudoma savo namuose, o vietos policininkui Hamishui Macbethui tenka išsiaiškinti, kuris iš penkių įtariamųjų slepia tiesą. Uždarame rate netrūksta paslapčių, įtartinų veikėjų ir netikėtų aplinkybių. Lengvas ir šmaikštus detektyvas, kuriame kriminalinė paslaptis dera su spalvingais personažais ir britišku humoru.
R. Osman romane keturi draugai iš senjorų gyvenvietės kiekvieną ketvirtadienį susitinka nagrinėti neišaiškintų žmogžudysčių. Kai netoliese įvyksta tikras nusikaltimas, jie nusprendžia patys imtis tyrimo. Patirtis, smalsumas ir netradiciniai metodai padeda narplioti bylą, o pasakojime netrūksta humoro, paslapčių ir netikėtų posūkių.
Abu romanai nėra niūrūs kriminalai – juose paslaptis, įtampa ir žmogžudystės tyrimas eina greta humoro, ironijos ir žmogiškų istorijų.
Jei patiko Delia Owens „Ten, kur gieda vėžiai“, skaitykite: Kristin Hannah „Sugrįžimas į Aliaską“
Abiejų romanų centre – stipri moteris, priversta išmokti išgyventi pasaulyje, kuris jai nėra palankus. Kaja auga atskirta nuo žmonių, o Leni kartu su motina atsiduria atšiaurioje Aliaskoje, kur šeimos gyvenimą vis labiau temdo nenuspėjamas tėvo elgesys. Abi herojės anksti supranta, kad ne visada galima pasikliauti aplinkiniais, todėl turi atrasti savyje jėgų pasirūpinti savimi.
Svarbi abiejų knygų dalis – gamta. Pelkės Kają ne tik izoliuoja nuo visuomenės, bet ir tampa jos namais, prieglobsčiu bei išgyvenimo šaltiniu. Aliaskos laukinė gamta Olbraitų šeimai taip pat tampa išbandymu – ji negailestinga, tačiau kartu suteikia galimybę pradėti gyvenimą iš naujo.
Abi istorijos kalba apie vienatvę, šeimos santykius, meilę ir žmogaus gebėjimą išlikti, kuomet aplinkybės atrodo beviltiškos. Jose netrūksta paslapčių, įtampos ir skaudžių pasirinkimų, tačiau pasakojimai apie vidinę stiprybę yra tikrai jaudinantys ir įkvepiantys.
