Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rubrikoje „Klubinėtojai“ kalbamės su gausiuose mūsų klubuose besiburiančiais žmonėmis – čia atsiskleidžia gyvos ir atviros jų istorijos apie mokymąsi, bendrystę ir drąsą įsitraukti, apie tai, kaip jie atrado savąją biblioteką.
Šiandien mūsų pašnekovė – Senjorų „Šiltų akimirkų“ klubo Muzikos grupės vadovė, savanorė Janina MIKALKEVIČIENĖ.
Janina, esate ilgametė muzikos pedagogė. Kaip jūsų gyvenimo kelyje atsirado Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka ir kas paskatino tapti Senjorų klubo Muzikos grupės savanore?
Esu panevėžietė, todėl bibliotekos mano gyvenime buvo nuo seno. Dar nuo mokyklos laikų naudojuosi įvairių bibliotekų paslaugomis – jos visada buvo natūrali mano gyvenimo dalis. Tačiau Senjorų klubo Muzikos grupės savanore tapau gana atsitiktinai. Susipažinau su bibliotekos darbuotoja Rūta Juzėniene, ir būtent ši pažintis atvedė mane į Senjorų klubą bei jo Muzikos grupę. Kartais, matyt, visai netikėti susitikimai pasiūlo naują veiklą, apie kurią iki tol net nebuvai galvojęs.
Šiandien esate atsakinga už Muzikos grupės repertuarą, vedate repeticijas. Ką jums reiškia galimybė dalintis savo profesine patirtimi su kitais? Ar ši veikla jums primena pedagoginį darbą, o gal ji visai kitokia?
Man patinka darbas su Muzikos grupe. Džiaugiuosi tuo, ką mums pavyksta pasiekti, o labiausiai – kad muzikuodami galime suteikti džiaugsmo ne tik sau, bet ir kitiems. Smagu matyti rezultatą, kai repetuotos dainos suskamba kartu ir jomis jau galime pasidalyti su klausytojais.
Vis dėlto ši veikla gana stipriai skiriasi nuo mano pedagoginio darbo. Kaip muzikos pedagogė daugiausia dirbu su pradinukais, mokau vaikus groti akordeonu. Muzikos grupėje susitinku su suaugusiais žmonėmis, kuriuos vienija noras dainuoti ir muzikuoti. Todėl ir pats bendravimas, ir darbo pobūdis čia kitoks, nors muzika, žinoma, išlieka tuo, kas sieja abi mano veiklas.
Ką jums pačiai suteikia savanorystė bibliotekoje? Galbūt tai galimybė sutikti bendraminčių, įgyvendinti idėjas ar tiesiog patirti muzikavimo džiaugsmą?
Man pirmiausia svarbu tai, kad čia galiu sutikti bendraminčių. Žmonių, kuriems, kaip ir man, patinka muzika, dainavimas, buvimas kartu. Muzikavimas pats savaime suteikia daug džiaugsmo, o kai tuo džiaugsmu gali dalytis su kitais, jis tampa dar didesnis. Manau, kad būtent bendrystė ir muzikavimo džiaugsmas man yra svarbiausia šios veiklos dalis.
Per repeticijas ir koncertus turbūt netrūksta gražių akimirkų. Ar prisimenate įvykį, susitikimą ar pasirodymą, kuris jums iki šiol kelia šypseną ar jaudina?
Vienas ryškesnių prisiminimų – mūsų išvyka į Rokiškio Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje organizuotą poeto Pauliaus Širvio gimimo dienos šventę. Šiam renginiui parengėme maždaug pusės valandos muzikinę programą. Buvo smagu ne tik pasirodyti kitoje erdvėje ir pristatyti tai, ką paruošėme, bet ir patiems tapti visos šventės dalyviais.
Po koncerto mūsų laukė įdomios edukacinės veiklos, taip pat aplankėme Rokiškio dvarą. Tad tai buvo ne vien koncertinė išvyka – kartu praleidome dieną, patyrėme naujų įspūdžių, pamatėme kitą miestą ir pabuvome drauge. Tokios išvykos išlieka atmintyje.
Dirbant su mėgėjų kolektyvu turbūt tenka ne tik džiaugtis pasiekimais, bet ir įveikti įvairius iššūkius. Kas, jūsų nuomone, svarbiausia, kad grupėje skambėtų ne tik muzika, bet ir tarpusavio supratimas?
Tai man labai sunkus klausimas. Turbūt pirmiausia reikia labai vertinti žmones – kiekvieną žmogų, kuris ateina į grupę, nori būti kartu ir prisidėti. Ar man pačiai visada pavyksta tai parodyti, nežinau. Tačiau labai norėčiau, kad mūsų grupėje būtų tas tarpusavio supratimas.
Muzikuojant kartu neužtenka vien išmokti savo partiją ar dainos žodžius. Grupėje susitinka skirtingi žmonės, todėl svarbus ir gebėjimas vieniems kitus išgirsti. Man pačiai tai taip pat yra procesas, kuriame vis dar mokausi.
Kaip manote, kodėl vyresniame amžiuje verta dainuoti, muzikuoti ar apskritai įsitraukti į bendruomeninę veiklą? Ką tai gali suteikti žmogui?
Man atrodo, kad vyresniame amžiuje dažniausiai dainuoja tie žmonės, kurie dainavo ir anksčiau, gal net visą gyvenimą. Žinoma, pradėti dainuoti galima ir vyresniame amžiuje, tačiau mūsų grupėje tokių žmonių nėra.
Kartais pagalvoju: gal tą polinkį į muziką gauname su motinos pienu, o gal vaikystėje atsiranda talentingas mokytojas, kuris sugeba „sujudinti“ žmoguje tą muzikavimo ar dainavimo geną – ir tuomet jis jau nebenurimsta visą gyvenimą. Žmogus vis grįžta prie muzikos, nes jaučia jos poreikį.
Tačiau man atrodo, kad svarbiausias dalykas yra labai paprastas – ši veikla turi teikti džiaugsmą. Jeigu dainavimas ar muzikavimas žmogui džiaugsmo nesuteikia, tuomet turbūt neverta savęs versti ir tos veiklos tęsti. Muzika turi būti tai, prie ko norisi sugrįžti.
Jeigu šiandien bibliotekoje sutiktumėte žmogų, kuris svarsto, ar verta prisijungti prie Senjorų klubo ar tapti savanoriu, ką jam pasakytumėte? O gal jau turite svajonių ar idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti kartu su Muzikos grupe ateityje?
Aš ir dabar dažnai pakviečiu prisijungti prie Senjorų klubo savo pažįstamus, o kartais – ir visai atsitiktinai sutiktus žmones. Manau, kad čia galima maloniai praleisti laiką, susitikti su kitais žmonėmis, o kartu ir kažką nuveikti, prisidėti savo darbu ar gebėjimais. Kiekvienas turbūt gali atrasti sau artimą veiklą.
O kalbant apie Muzikos grupę, turiu ir visai konkrečią svajonę – norėčiau, kad mums pavyktų surengti gražų kalėdinį koncertą. Tai būtų ir tikslas, kurio galėtume siekti kartu, ir graži galimybė savo muzika pasidalyti su kitais.
Ką biblioteka į jūsų gyvenimą atnešė tokio, ko nesitikėjote rasti?
Nieko specialiai neieškojau, bet atsirado mieli žmonės, su kuriais galiu jas dainuoti. Mums patinka dainuoti, patinka tos pačios dainos – ir turbūt tai yra labai svarbu. Muzika mus suveda ir leidžia patirti paprastą buvimo bei muzikavimo kartu džiaugsmą.
Gintaro Lukoševičiaus nuotr.
Kalbėjosi Virginija Švedienė
