Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje viešėjo prozininkė, eseistė Daina Opolskaitė – pristatytas naujausias jos kūrinys, apsakymų ir novelių rinkinys „Plyšys danguje“, trečioji autorės trumposios prozos knyga.
Į Panevėžį autorė sugrįžo po kelerių metų pertraukos. Ankstesnis apsilankymas susijęs su jos knyga „Dienų piramidės“, už kurią 2019 m. rašytoja pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją, o 2020 m. – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinę premiją.
Trumpos istorijos – tarsi galvosūkis
Nors kartais pagalvojanti ir apie romaną suaugusiesiems, D. Opolskaitė prisipažįsta nuo trumpojo žanro kol kas nenorinti nutolti. Novelės ir apsakymai jai tebėra įdomiausia kūrybinė teritorija.
„Novelės rašymas man turbūt yra tarsi spręsti galvosūkį, šaradą ir įminti jį iki galo“, – sakė rašytoja.
Anot jos, pradėjus rašyti trumpą kūrinį neretai jau gana aišku, kuo jis baigsis. Tuomet lieka sujungti atskiras dalis, atrasti teksto ritmą, formą, išgryninti kiekvieną detalę. Būtent šis kruopštus konstravimo procesas ir yra viena priežasčių, kodėl trumpoji proza autorės nepaleidžia.
„Plyšys danguje“ – vienas svarbiausių tekstų
Knygai vardą davęs kūrinys „Plyšys danguje“ pačiai autorei – vienas artimiausių ir svarbiausių rinkinyje. Jo centre – berniukas, kurio pasaulį sujudina iš pirmo žvilgsnio įprastas šeimos įvykis – sesutės gimimas. Suaugusiesiems tai gali atrodyti natūralus gyvenimo pokytis, tačiau vaikui jis tampa tikra vidine drama: pasikeičia iki tol pažinota šeimos tvarka, santykiai, saugumo jausmas.
Rašydama šį kūrinį D. Opolskaitė grįžo ir į savo vaikystės erdves – pažįstamus vaizdus, aplinką, kasdienybės detales. Autorė prisipažino pajutusi, kad tai vienas retų tekstų, kuriuos rašydamas kūrėjas pats save nustebina – padaro šiek tiek daugiau, nei iki tol manė galįs.
Įdomu ir tai, kad skaitytojai nevienodai supranta kūrinio pabaigą. D. Opolskaitė turi savąjį atsakymą, tačiau skirtingos interpretacijos jai nėra trūkumas – veikiau dar vienas literatūros gyvybingumo ženklas.
Rašytojo atsakomybė skaitytojui
Kalbėdama apie nutylėjimus ir galimybę skaitytojui pačiam užpildyti teksto tarpus, D. Opolskaitė pabrėžė, kad savo skaitytoju pasitiki, tačiau kartu jaučia pareigą išlaikyti jį prie kūrinio minties.
„Aš visada galvoju apie savo skaitytoją. Tai, kokią istoriją jam paduodu, yra mano atsakomybė jam“, – teigė autorė.
Rašytojos manymu, literatūros skaitymas yra dviejų patirčių susitikimas. Autorius į tekstą atsineša savo gyvenimą ir matymą, skaitytojas – savąjį. Todėl tas pats kūrinys skirtingiems žmonėms gali atsiverti kitaip: jame atpažįstami savi išgyvenimai, pažįstami žmonės, situacijos ar jausmai. Būtent šiame nematomame susitikime, anot D. Opolskaitės, ir slypi literatūros galia.
Istoriją gali pažadinti ir menkiausia detalė
Iš kur atsiranda novelė? Autorė pasakoja, kad dažniausiai – visiškai netikėtai. Einant gatve, kažką dirbant ar tiesiog stebint aplinką gali sužibėti viena detalė: balsas, veidas, pasakytas žodis, net žmogaus batai. Kartais tiek ir užtenka, kad pradėtų augti visa istorija.
Autorė pateikia ir pavyzdį – novelės „Duobkasys“ pradžia tapo vienas ryškus vaizdas – kapinėse duobę kasantis vyras. Vėliau prisijungė mintis apie duobkasiu vadinamą vabalą, ėmė rastis prasminės sąsajos, klausimai ir būsimo kūrinio tinklas. Beje, tekstą rašytoja nebūtinai pradeda nuo pirmojo sakinio – kartais pirmiausia gimsta vidurys, o visa kita susidėlioja vėliau.
Tačiau kūrybinį blykstelėjimą svarbu pagauti laiku. Jei prie jo neprisėdama ir nepradedama dirbti, idėja gali tiesiog išnykti. Kita vertus, kai kurios istorijos ateina su tokia jėga, kad autorius iš karto supranta – šis tekstas nepaleis, kol nebus parašytas. Tokia D. Opolskaitei buvo ir „Plyšio danguje“ istorija.
Smulkmenos yra galingos
Dainos Opolskaitės kūriniuose žmonės dažnai atsiduria nerimo, netikrumo, vidinio lūžio situacijose. Pasak autorės, ramybėje sunkiau išvysti, kas žmoguje slypi iš tikrųjų. Esant ribinėms ar netikėtoms aplinkybėms atsiveria tai, ko kartais nežino net jis pats.
Rašytoja save vadina realiste – jai įdomiausias šalia esantis žmogus ir vykstantis gyvenimas. Personažai bei jų istorijos gimsta iš stebimos aplinkos, todėl skaitytojai neretai juose atpažįsta kaimyną, pažįstamą žmogų ar net savo pačių patirtį. O tam, kad žmogaus gyvenimo kryptis pasikeistų, nebūtinai reikia didžiulės nelaimės ar sukrėtimo.
„Žmogaus gyvenimą gali pakeisti ir ištrūkusi saga“, – sakė D. Opolskaitė. – „Smulkmenos yra labai galingos.“
Būtent gebėjimas užfiksuoti mažą įvykį, gestą ar detalę, kuri staiga įgauna daug didesnę prasmę, rašytojai yra vienas trumposios prozos žavesio elementų.
Sakinį reikia šlifuoti
Rašymas paaugliams ir suaugusiesiems D. Opolskaitei – du gana skirtingi kūrybos procesai. Ilgus metus dirbusi mokykloje, ji sukaupė daugybę vaikų, paauglių, tėvų ir mokytojų istorijų, tad jaunimui skirtų romanų siužetai, anot autorės, liejasi laisviau ir greičiau, o novelė reikalauja visai kitokio darbo.
Gražus sakinys jai neatsiejamas nuo keturių dalykų – skambesio, tikslumo, vaizdo ir emocijos. Visi jie turi veikti kartu. Ne mažiau svarbus ir savitas autoriaus stilius: toks rašymo būdas, kurį skaitytojas galėtų atpažinti net nematydamas rašytojo pavardės.
Savo pačios kaip rašytojos mokyklą autorė vadina skaitymą. Susitikimo pabaigoje ji prisiminė Vaižgantą, Antaną Vaičiulaitį, Henriką Radauską ir kitus autorius, kuriuos skaitydama mokėsi pastebėti, kaip sudėtas sakinys, kodėl personažas atrodo gyvas, iš kur atsiranda teksto skambesys ir poveikis.
Šiuo metu Daina Opolskaitė yra pradėjusi naują knygą paaugliams. Tuo tarpu dar vienos novelių knygos artimiausiu metu nežada – pasak autorės, tokiems tekstams reikia laiko: juos tenka išnešioti, apgalvoti ir nušlifuoti.
Susitikimas – projekto „Literatūros ir kino dienos bibliotekoje“ dalis. Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė
